Vadink mane kaip nori, drauge.

Per tėviškę žiema jau žengia,
o aš vis vasarą menu.
Ir rodos varpos galvas lenkia,
kada per lauką išdidžiai einu.

Gyvenimas juk ne iš žodžių man sudėtas
ir ne iš to ką aš labai myliu.
Gyvenimas javų lauke pasėtas.
Tik tai iš jo aš gyvenu.

Ir nesvarbu, kad rankos vis dar mezga
snaiges ar dar kažką.
Vadink mane kaip nori, drauge,
turiu aš tris vardus.

Kai kas mane kaip ūkininkę šaukia.
Kai kas tautodailininkės vardu.
Kai kas rašytoja vadina,
o aš toliau per tėviškę brendu.