Atsikėlusi anksti ryte ji jautėsi rami. Visos jos mintys buvo išplaukusios. Gulėdama lovoje, kojas pasidėjusi ant pagalvės, ji tirinėjo kambario sienas. Atrodė taip, lyg ji visa buvo sudaryta iš daugybės purpurinių atspalvių. Po kurio laiko tirinėjant, ji sustojo ties vienu, pilkšvą atspalvį turinčio kvadratėliu. Į galva pradėjo plūsti prisiminimai.
Prisiminimai iš vaikystės. Tos visiškai tobulos vaikystės… Iš tų jos metų kada ji buvo laiminga. Ji puikiai prisimeną tą purpurinę spalvą vyraujančia jos vaikystėje. Jos kombinezonas, kurį ji vilkėdavo, kas kart, kada tik iškrisdavo sniegas, buvo purpurinis. Taip pat kaip, ir jos vienintelės geriausios draugės akys, žypsinčios jei besijuokiant. Jos megztinis kuriame ji vergdavo ir jos suknelė kurioje, ji pirmą kartą, pasibučiavo, taip pat buvo šios spalvos. Prie šio sąrašo tikriausiai galima pridėti ir tas sienas į kurias ji spoksojo kiekvieną dieną tik atsikėlusi. Tas sienas kurias tirinėja šiuo metu.