Rašyk
Eilės (72127)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10340)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Anądien pasakojau apie keistą jausmą, kuris aplankė sutikus jaunėlius.
Jie perėmė tradiciją, kurią kažkada išpažinome ir mes.
Kaip ir visos kartos, jie sulaužė ribas.
Kaip ir visos kartos, jie perdavė tradiciją jauniems.
Kaip ir visos kartos, pirmų pirmiausia jie tiesiog gyveno.

Deja tekstas išsitrynė, o dabar nebepamenu nei pasakojimo, nei to jausmo.
Tik nuotrupos, apie žinią, kurią dažnai kartodavo Kosmosas:
- Check point, Final map, New highscore.

Taip mus lydėjo šie žodžiai gyvenant tarp barako sienų, taip pat kai ir jas palikome.
Taip pat šią idėją toliau tęsia ir likę.
Tad net praėjus tiek metų, galime matyti praėjusio etapo aidus veiduose, tų kuriems teko sužaisti.
Dauguma mūsų susitaikė su likimu, dauguma pradėjo padorius gyvenimus, daugumoje neįspėtum jų paslapties.
Tačiau viena esti aišku, visi kurie ėmė ir perdavė iš rankų į rankas, savyje giliai turi ecoforijos tradiciją, o ši vis išlenda kur dalyvaujant sociume.
Tai tylus sistemos sabotažas. Tai nuolatinis mėginimas - tai pabust, tai nebe užmigti. Tam tos jūros kavos, tam tos knygos, tam mažos dėžutės su paslaptimis.
Kiekvienas mūsų jas turi, kiekvienas dalinasi tarpusavyje, kiekvienas kito saugo.

Tad praėjus tiek metų, lieka tik tylūs aidai ir galybė neatsakytų klausimų.
Be abejo, pora yra patys svarbiausi - ar tai buvo svarbu ir verta? Ar tai mumyse liko? Kas mes po?

Be to lieka laukimas.
O ši dalis sunki... Kaip nenumirti, kaip neužmiršti, kaip neužmigti?
Laukimas yra apie tai, ar kada nors būsim legitimuoti, ir mūsų nusikaltimai taps žygdarbiais? Ar kada būsim išaiškinti ir mūsų lauks linčo teismas?
Ar mes spėsim sulaukti atsakymo?

Kaip seni, smirdantys, dažais, kava, tušu ištepti megztiniai.
Nebenešiotini, bet kažko per daug įsisunkę, jog galėtų būt išmesti.
Kaip tie artefaktai drabužių spintose, ar paslaptys mažose metalinėse dėžutėse - laukia lig savotiška fėja, tik neklaužadom paaugliams menininkams, atneš išrišimą.

Aš buvau dokumentatorius. O dokumentavau - tuos kurie dokumentuoja. Žinojau ir vis dar tiksliai žinau, kas kokią informaciją saugo. Galbūt nebepažįstu tų žmonių, tačiau žinau, jog vis dar tikrai saugo.
Tai sunku. Tai fikcinio pasaulio laikymas rankose.
Tai baisu, nes žinau, jog vieną dieną išsiblaškęs, galiu tai prarasti amžiams.
Kartą taip jau nutiko, kai pamečiau tris šimtus valandų vaizdo medžiagos - jutausi it likimas iš manęs atimė dvejus metus darbo, tuo pačiu ir gyvenimo. 
Tai nepasikartos... Tačiau, dar niekas neišspręsta.
Žaidimas tęsiasi, kol mūsų vardai kala žymes šioje XXIa. virtualybėje.
Koks bus galutinis atsakymas? Sprendinys?

Baigiant:
Esminis klausimas ir atsakymas lieka - tikėjimas.
O visas tas laikas?
„-Jie sakė, jog tai neįmanoma - O mes gyvenom. „

225612122017
2017-12-12 22:56
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-13 19:37
Nuar
Na, taip. Gyvenimas ne žaidimas, kur nori "save" funkcijos nepanaudosi. Sprendinių nėra, nes ne gyvenimas yra žaidimas, o žmonių įsivaizdavimas apie gyvenimą ir tiesų ieškojimas sau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-13 16:29
Sielaa
Žmogus, tarsi svogūnas, kuris kuo daugiau nusilupa, tuo labiau artėja link tikrosios esmės. Ir tik toks tikėjimas, kuris kyla iš žmogaus giliausių gelmių yra nepalaužiamas jokių praeities, dabarties ar ateities metamų bangų bangelių. Tikėti į kurį nors  svogūno lukštą, reiškia nuolat svyruoti ir vaikščioti tamsoje.. Vaikšto žmogelis lynu, drebėdamas ir svyruodamas, su baime akyse ir tikėjimu širdyje, bet kojelė slyst ir jis ima kristi, kristi, kristi ir galvelėje sukasi tik viena mintis: "Aš taip tikėjau, taip tikėjau, nenoriu dar mirti".
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-13 15:01
Balamutė
labai. mes visi, esam paprasčiausi daiktai su istorija, kurie braižosi, skyla, užstringa, manau labai svarbu - stebėti tas istorijas kituose, ir nebijoti jų išklausyti, nes tai padeda atsiminti savo įskilimus ir judėti toliau atliekant savo daiktiškąją funkciją. (čia gal nesąmonę parašiau, bet jūs gerai rašot, aš irgi taip noriu, bet tam kogero reik šito žaidimo dar čiut čiut pamatyt)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-13 11:20
Julija Mėčiuvienė
puikiausias esė iš čia skaitytų
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-13 11:07
Loke1
įsivaizduoju studentijos laikus :}
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-12-13 00:57
chaodzen
atsakymas tiksėjimas
prisuk save
ir eisi
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą