amplitudė

nusiplėšk nuo galvos erškėčių dygliuotą  vainiką
prigludusį lipniai lyg savąją odą
pamiršk tą, kuris jį nupynė
iš sutryptų žiedų
išdavysės Golgotoj

taip kvepėjo lietum
buvo gaiviai vėjuota
kai rausvoj užmaršty plaukėm nerimo luotu

gniaužė kvapą
aukštai kilę jausmo sūpynės

vaivos juostai apvijus plačia aistros pyne
gaižiai jautėm šalia
kartų dvelksmą pelynų

nepajutom,
kaip kartėlį abu užauginom
mūsų pievoj kur pražydo geltoni vėdrynai
---
pusto džiūstančias žiedlapiais
sielos dykynėj

--- aš viena balansuoju   
amplitudėj
sūpynių