Laukinis laukimas

Toks beprotiškai ilgas ir žudantis šitas laukimas
kada pasemi saują mėnulio kol kumšty užverda
kol tave ir mane vejas mudviejų aidas užkimęs
ir bijai atsisukt jam ištart nesijaudink neverta

nors išties suklumpi lyg netyčia kad jis pasivytų
ir sukluptų prie kojų lyg žaidžiantis mažas berniukas
susigėdęs pakvies aktų salėj pašokt švento Vito
o dangus dar nesnings bus tylus susimąstęs apniukęs

regis oro prognozės jau buvo seniai parašytos
nerašytas tik vienas kalėdinis mažas stebuklas
kada švyti mėnulyje viskas ir vartai ir plytos
ir daugiau jau nedrįstam prašyti nes esam per kuklūs

kai už lango lyg viesulas kaukia alkanas tavo laukimas
ir nakties dar atvėrus besniegį ir purviną lauką
per kurį ritas balsas per tyrus keliavęs užkimęs
nors norėtum vis klausti kalbėti pernakt apie daug ką

kol nė žodžių neliks kol atrasime vien kūno kalbą
kol įžvelgsime žvilgesį žvilgsnio po trupančiom kaukėm
pagaliau kol suprasim kokie mes maži ir nesvarbūs
toks beprotiškai ilgas laukimas... kai tylim ir laukiam

lyg iš įpročio mes nerakinam langinių ir durų
ir taip klausomės žingsnių ir meldžiam „apsaugok nuo pikto“
kas jau nieko nelaukia daugiau regis nieko neturi
o mes išdrįstame melstis kad šiemet Kalėdoms prisnigtų