*155912032017

Užslenka vakaras.
Mėlyname kambaryje jau darosi sudėtinga įžiūrėti sustingusius veidus.
Iš kitos pusės ir nėra ko į juos žvelgti.
Mano didžiojoje drobėje radosi keturi broliai.
Džiugu, juos matyti kartu, liūdna vienam būti kitoje pusėje.
Tiesa, gal nuo to vienumo ir jaučiuosi toks išprotėjęs.
Ankščiau kalbėdavausi su savimi - prieštaraudavau, pykdavausi, kamantinėdavau... bet vis nebuvo taip vienu..
Taip, dabar mano broliai gyvena ant kalno, ten kur ne akimis, ten kur ne kojom pateksi. O mano kambarėlį tik kartkartėm aplanko mano miela.
Šiaip čia būna tylu.. Negirdėti balsų, nebent pats desperatiškai ką burbtelnu, bet vis jokio atsako.
Gal dėl to ir jaučiuos toks išprotėjęs...
Mėginau nusipjauti ranką, sielą išspjauti ant drobės, paaukot kūną.. .
Bet vis veltui.. Vis niekai... Vis nepavyko.
Tiesa, kažką tikrai atrijau, kažkokią detalę ar varžtelį, kurio pasigendu viduje. Dabar kartais nusišypsau, bet ir akimirkai juoktelčiau ir vėl kūną aplanko tyla.. O ramybe tai nekvepia.
Tuoj praeis savaitė, kita ir vyniosiu drobę su visais broliais.
Vėl lauks kita ir vėl mėginsiu tapti per ją geresniu žmogumi, o gal užmiršti kodėl esu čia.
Ir viskas tame negerai.
Svajonės negeros, norai negeri, siekiai, vertybės.
Viskas naikina mane iš vidaus.
Kaip kad ta šiašiametrė drobė, kurią kasdien lankau džiūvant...
Monumentas skausmui... O per emalės garus ir kvapą, niekas to skausmo ir neuoždžia...
Vėl grįžtu į pradžią. Kai spaudi iš savęs purvą, jog augti iš naujo.
Vėl žiema. Vėl žiema. Vėl žiema...
Ir vėl jaučiu, jog kilsiu nuo žemės...
Liksiu tik nepažįstamuoju drobėje.

155912032017