ledo rožė

Puodelyje neišgerta kava
ir cigaretė, smilkstanti iš lėto.
Ir rožė – ne raudona.
Geltona.
Kad net tylėdama kalbėtų.

Tiek liko tau išėjus –
šuoras stingdančios žvarbos,
šviesos ruoželis nuo pravertų durų.
Nedrįstu uždaryt – o jei staiga
sugrįši...
juk stebuklų būna...

Geltona rožė – lūžtanti viltis,
po mano saule nebėra jai vietos.
Pamiršiu.
Rausiu kančią dantimis. 
Iškęsiu,                                                                                                     
nors iki alpulio skaudėtų.
                     
Garuojanti puodelyje kava,
raudonas vynas,
nuotrauka, kur šokam valsą lėtą,
tarp pirštų krinta draiskalais,
palikus tuščią vietą.
                ---
Ant stalo rožė –
tobulai balta. Viena.
Kaip aš.
Netrikdomai šalta,
lygtai gyvybės neturėtų.
Širdim kieta tarsi suaižėjus uola –

– kad niekas
jos sužeist nebegalėtų.