Pagal planą 6

Išjudinus dangtį, atidaryti jį jau buvo nesunku, ypač dviems jauniems vyrukams. Jis atsidarė iki vertikalios pozicijos, kol atsirėmė į lubų (tai yra namo grindų) apatinę siją. Atidarytas ir atremtas liukas laikėsi savo vietoje, o po juo atsivėrė juoda skylė, pro kurią laisvai galėjo nusileisti žmogus.
Karolis iškart pasilenkė virš skylės, kuri atrodė labai juoda net ir beveik juodam fone, prie kurio visų akys jau buvo visiškai pripratę, ir pašvietė žibintuvėliu žemyn. Siauras šviesos srautas iš tamsos ištraukė betoninius stačius laiptus, besileidžiančius žemyn kokius 3 metrus, ir grindis apačioje.
- Na, kuris pirmas? - entuziastingai paklausė Karolis, atsirėmęs abiem rankomis į angos kraštą ir akivaizdžiai pasiryžęs užimti tą vietą, kurią siūlo.
- Tai jau lįsk, matom, kad spirgi jau! - atsakė Ieva, nusijuokė, ir pridūrė rimtesniu balsu: - Tik būk atsargus!
Karolis skambant šiems žodžiams jau koja ieškojo pirmojo laiptelio, o jį radęs – jau abiem kojom stovėjo angoje. Po kelių akimirkų jis jau buvo apačioje ir šūktelėjo:
- Oho! - Jūs turit tai pamatyti! Ateikit, nebijokit, laiptai tvirti! Ir Tomai, paimk kuprinę!
Netrukus visi „ekspedicijos“ dalyviai jau buvo apačioje. Patalpa akivaizdžiai nebuvo natūrali – stačiakampo formos, kokių 4 metrų ilgio ir 3 pločio, betoninėmis grindimis, sienomis ir lubomis, ji priminė karinį bunkerį. Viename kampe kiurksojo tikriausiai nuo statybų užsilikęs nešvarus kibiras, pora maišų cemento ir mentelė. Be šių daiktų patalpa buvo visiškai tuščia. Anga lubose, pro kurią kątik nusileido draugai, buvo viename kampe, o laiptai buvo išbetonuoti palei ilgesniąją sieną iki kone patalpos vidurio.
- Ir kas čia tokio „Oho“? - paklausė apsižvalgiusi Ieva. - Rūsys, kaip rūsys.
- Čia! - sušuko Ugnė. - Po laiptais!
- Nu va, man nebereiks sakyt – atsiduso Karolis. - Bet pasakau – po laiptais yra durelės!
Laiptai buvo išbetonuoti palei vieną sieną, o visa erdvė po jais arba taip pat buvo užbetonuota, arba taip suformuota jau kasant rūsį. Durelės siekė maždaug iki juosmens, jos buvo medinės, metaliniais vyriais, apkaustais ir skląsčiu, pasidengusios dulkėm ir cementu, todėl jų iškart taip lengvai nesimatė.
Tomas, priėjęs prie durelių, nuėmė skląstį, truktelėjo dureles ir jos be vargo atsidarė. Pašvietus vidun, pasimatė keli laipteliai žemyn ir tolyn nuvedantis tunelis.
Kompanijos smalsumas ir fantazija jau buvo tiek įaudrinti, kad niekam jau nekilo mintis klausti, ar jie lįs į vidų. Tomas, pasišviesdamas prožektoriumi, atsargiai įsliuogė pro nelabai patogią ne tik tokiam, kaip jis, bet ir bet kokio sudėjimo žmogui angą, nusileido žemyn. Tunelis apačioje buvo pakankamai aukštas, kad jame laisvai galėtų stovėti bet kuris iš jų, ir pakankamai platus, kad juo greta galėtų eiti du žmonės.  Tunelio grindys, sienos ir arkos formos lubos buvo grubiai išbetonuotos, tačiau palyginti lygios.
Kol Tomas apsižvalgė, pro angą įsliuogė visi kiti.
- Tvarkingas II pasaulinio bunkeris… - pareiškė Karolis.
- Labai jau tvarkingas. Nepanašu, kad kas nors čia apskritai būtų vaikščiojęs – žiūrėdama į jų batų paliekamus pėdsakus dulkėse, tarė Ugnė. - Pažiūrėkit – iki mūsų – jokių pėdsakų.
- Manau, kad Smirnovas ir pats čia jau senokai nesilankė. Klausimas, ar jis pats vienas išvis būtų sugebėjęs atkasti ar atidaryti liuką – tęsė Karolis. - Man panašu, kad jis taip užvertė įėjimą nebesitikėdamas pats čia kada nors pakliūti.
Nei sienose, nei grindyse nebuvo įspausta ar nupiešta jokių ženklų ar datų, kurie lestų spėti tunelio paskirtį ar pastatymo laiką – tiesiog paliktas pilkas betonas.
- Jūs einat ar ne? - sušuko Tomas, nuėjęs tuneliu jau gerus 20 metrų.
- Einam, einam! - atsiliepė Ieva ir staiga pati suabejojo, ką išgirdo iš savo lūpų.
Kadangi visiems prožektorių neužteko, Karolis žingsniavo paskui Tomą, pasišviesdamas telefonu, o Ieva su Ugne ėjo jam iš paskos, pasišviesdamos prožektoriukais.
- Darosi visiškai nejauku… - sušnibždėjo Ieva Ugnei, pašvietusi atgal ir pamačiusi, kaip toli jau jie nuėjo. Tunelio galą, o tiksliau – pradžią, kur jie pradėjo kelionę, jau vos pasiekė negalingų prožektorių šviesa. O priekyje kito galo vis dar nesimatė.
- Ar man taip atrodo, ar tunelis eina žemyn? - paklausė Tomas.
- Ir man p atrodo! - pritarė Ugnė.
- Kad jau taip sakot… - kiek abejodamas pratarė Karolis. - Kiek mes jau einam?
- Akivaizdu, kad nepakankamai – nei galo, nei pabaigos čia… - atsiduso Ieva. - O kiek mes dar juo eisim?
- Kaip kiek? Taigi kol prieisim galą! - atsakė Karolis su entuziazmu.
- O jei to galo neprieisim? - neatlyžo Ieva.
- Tada grįšim.
- O kaip žinosim, kad jau nepriėjom? - Ievos tikrai nežavėjo šita juoda velniaižin kur vedanti skylė pilkom sienom.
Tomas Prunkštelėjo:
- Geras klausimas! O kaip sužinai, kad jau nepavalgei?
- Hmmm, nu… kai, pavyzdžiui, pietūs jau baigėsi, o aš dar nevalgiau.
- Nu tai ir čia analogiškai! - nusijuokė Tomas, ir, nespėjus Ievai užprotestuot abejotinos jo logikos, sušuko:
- Pala!
Visi sustojo.
- Kas? - paklausė Ieva.
- Sienos! - sušuko Tomas. - Prieky jos kitokios!
Kiek toliau, kiek apšvietė prožektoriai, iš po betono kyšojo grubios tamsios uolienos. Iš pradžių išlindę vietomis, vėliau tamsios, beveik juodos uolienos jau dominavo sienose, grindyse ir lubose, kol galiausiai betoninių intarpų visai nebeliko. Ant uolienų nesimatė jokių akivaizdžių šiuolaikinio mechaninio poveikio požymių – nei gręžimo, nei pjaustymo. Uolienos buvo netaisyklingos, vietomis įvairiomis, bet neaštriomis formomis nežymiai išlindę iš tunelio sienų ar lubų vidun, vietomis sudarydami jose įdubas, tačiau bendrai tunelis išlaikė beveik taisyklingą bendrą plokščių grindų, vertikalių sienų ir arkinių lubų formą.
- Kas čia per velnias? - iš arti apžiūrėdamas beveik juodos uolienos plotelį, suburbėjo Karolis. Uoliena buvo briaunuota, galbūt grubiai tašyta ar skaldyta. - Gal granitas? Nors neatsimenu, kad Lietuvoje būtų granito…
- Ir aš neatsimenu… - pritarė Ugnė. - bet gal ne kiekvienas juodas akmuo yra granitas.
- Ir ne kiekvienas granitas yra juodas, - tęsė Tomas. - Šiaip čia išvis man atrodo neturėtų būti jokių uolienų – miškas, pelkė, o ir, kiek atsimenu iš geografijos, nu neturi čia būt uolėto žemės paviršiaus ir tiek.
- Tai kad mes jau ir ne paviršiuj… - pastebėjo Karolis.
- Bet gi dar tikrai ir nenusileidom iki žemės plutos, ką? - atsikirto Tomas. - Man atrodo, čia ir geologai turėtų, ką veikt.
- Kiek mes jau galėjom nueit? - paklausė Ieva, pasišviesdama atgal į tiesutėlio koridoriaus dabar jau neįžiūrimą galą.
- Nežinau, gal kelis šimtus metrų jau… - atsakė Karolis.
- Einam jau 15 minučių pažioplinėdami, tai galėjom jau ir kilą nueit. - pridėjo Tomas. - Čia žiauriai daug darbo įdėta, bet kam?
- Vienintelis būdas sužinot – eit iki galo! - pareiškė Karolis. - Tai nebestojam, granito – negranito pavyzdžius pasiimsim eidami atgal.
Visoms sienoms, luboms ir grindims likus visiškai juodomis, eiti pasidarė gerokai tamsiau, nes sienos, rodės, sugeria visą prožektorių šviesą. Negelbėjo nei jų (sienų) blizgumas, nes atsispindėjusi šviesa tuoj pat pradingdavo juoduose įskilimuose, įdaubose ir užkampiuose. Pasibaigus betoniniam paviršiui, nebe tokios lygios liko ir grindys, nors jos visgi liko gerokai lygesnės, nei dantytos ir grubios sienos su begale plyšių ir įskilimų. Tunelis dabar jau akivaizdžiai žemėjo.
Netrukus Tomas pastebėjo, kad priekyje mato sieną, o tai gali reikšti tik viena – tunelio pabaigą. Išgirdę šia naujieną, visi sparčiau pajudėjo link pabaigos, kuri pasirodė besanti visai ne pabaiga, o išsišakojimu – tunelis, kuriuo jie ėjo, rėmėsi į kitą, šiek tiek lenktą tunelį.
- Kur dabar? - paklausė Ieva.
- Dešinėn! - atsakė Tomas.  -  O atgal eisim kairėn.
Nebuvo jokių argumentų prieštarauti, todėl niekas ir neprieštaravo. Pasukus į dešinę ir kiek paėjus, kaip Jiems atrodė, lanku einančiu tuneliu, ketvertas priėjo dar vieną atšaką – šį kartą į kairę.
- Einam toliau tiesiai ar čia? - paklausė Ieva.
- Aš einu pažiūrėt, koks ten vaizdelis, galit pabūti čia. - pareiškė Tomas ir nusuko kairėn.
Kadangi nei laukti, nei išsiskirstyti visiškai nebuvo jokio noro, visi nebyliai pasuko paskui
Tomą.
Ši atšaka niekuo nesiskyrė nuo prieš tai buvusios – juodo grubaus akmens sienos, nuolatinis leidimasis gilyn – išskyrus tai, kad šis jau buvo tiesus, o ne lenktas. Ir vos po keliasdešimties žingsnių Tomas, o netrukus ir visi kiti pamatė, kad artėja prie pabaigos – priekyje prožektorių šviesa  jau visiškai nebeištraukė iš tamsos tunelio sienų, lubų ar grindų, o dar po kelių žingsnių Tomas staiga sušuko:
- STOP!!!
- Stop! Stop! Stop!.. op! Op… Stop… - kartojo aidas, nejaukiai pakeisdamas Tomo balsą ir patį žodį.
Ugnė, Ieva ir Karolis sustingo kaip įbesti, nustebinti ir išgąsdinti tiek tokio staigaus ir garsaus Tomo įsakymo, tiek daugybės jo keistų atsikartojimų.
- Prieky – didžiulė ola, - sušnibždėjo Tomas, kad aidas vėl nenutvertų jo žodžių.
Draugai priėjo arčiau – Tomas stovėjo jau atviroje erdvėje, kur tunelio sienų ir lubų virš galvos nebebuvo, o už pusės metro nebebuvo ir grindų – vien aklina tamsa.
Prožektoriai buvo per silpni, kad sugebėtų iš tamsos išplėšti ir aiškiai apšviesti olos grindis, lubas ar  priešingą sieną. Šviečiant tolyn, tolumoje kur ne kur sublizgėdavo uolienos, bet iš tokių blyksnių nebuvo įmanoma suprasti, kaip toli tas blykstelėjimas įvyko. Lubos, bent jau tiesiai virš galvos, buvo kiek aiškesnės – jas beveik galėjai matyt neaukštai virš galvos, ir panašu, kad jos nebuvo lygios – toldamos jos tai kilo, tai leidosi, kol išnyko tamsoje.
- Nu joooo… - nutęsė Karolis. - Čia reikia geologų, speleologų ir dar kokių nors „logų“.
Ugne, kiek mokėtum už tokį pasivaikščiojimą?
- Dar nežinau, bet kaina auga su kiekvienu metru… - atsakė Ugnė, pagavusi Karolio mintį.
- Jei čia pakviesit tuos visus gogus, – įsiterpė Ieva, - tai gali būti, kad pasivaikščiojimų jau nesuorganizuosit, nes vieta bus uždaryta tyrimam, užpliombuota ir tik mokslininkai kelis metus, o gal ir visą gyvenimą, mins šituos koridorius.
- Bet gi čia mano… - pradėjo protestuoti Ugnė.
- Tu įsitikinusi, kad čia vis dar tavo? Pagalvok, kiek jau nuėjom – nemanai, kad jau galėjom išeit iš tavo žemės? Plius, žemės gelmės priklauso valstybei, todėl, jei nelaikysi to paslapty, manau, įvyks taip, kaip kątik papasakojau – užbaigė.
- Blemba, nu! - prikando lūpą Ugnė. - Tu įsitikinus?
- Nu nesu 100 procentų įsitikinus, bet nerizikuočiau, kol neišsiaiškinčiau tiksliai. - atsakė Ieva.
- O gal verslo planus paliekam ateičiai – aš garantuotas, kad ką nors sugalvosim, ir einam tolyn? - atsargiai pasiūlė Tomas.
- O tai kur tolyn? - iš skaičiavimų grįžo Ugnė. - Kelio tai nebėr.
- Va, palei sieną eina takas! - parodė Tomas į maždaug pusantro metro pločio taką, einantį nuo jų tunelio palei sieną į abi puses ir ant kurio jie visi ir stovėjo.
Vienoje pusėje – grublėta siena, kitoje – neaiškaus gylio praraja, po kojomis – neitin lygios grindys, todėl ši kelionė jau iškart neatrodė tokia saugi, kaip žygiavimas tuneliu iki šiol.
- O iš kur žinai, kad saugu? - paklausė Ieva.
- Nežinau. Todėl eisiu pirmas. - atsakė Tomas ir žengė pirmus žingsnius dešinėn.
- Gerai, - prisidėjo Karolis. - Einam, bet vorele ir kuo arčiau sienos, gerai?
- Apačioj vanduo! - pasakė Ugnė, stovėdama prie pat atbrailos ir šviesdama žemyn. - Pašvieskit dar!
Visiems priėjus arčiau ir nukreipus savo prožektorius žemyn, tikrai, apačioje pasirodė vandens telkinys ir siauras krantas tiesiai po jais. Vanduo, panašu, užėmė visą olos dugną, ar bent jau tiek, kiek įmanoma buvo matyti, išskyrus poros metrų ruožą palei sieną. Ramus kaip stiklas vanduo tolygiai atspindėjo prožektorių šviesą, o dugnas matėsi tik palei pat krantą – toliau buvo gilu.
- Kažin, čia gyvena kokie nors gyvūnai? - lyg sau, lyg kitiems sumurmėjo Ieva.
- O tu tikrai norėtum sužinot? Va dabar? - ironiškai paklausė Tomas. - Tu pasiruošusi susitikt su kokiu nors išblyškusiu beakiu aštuonkoju, išsiurbiančiu iš tavęs gyvybę dvimetriniais čiuptuvais?
Aidas jų balsus vertė vaiduokliškomis atsikartojančiomis aimanomis, dejonėmis ir nesuprantamais padrikais skiemenimis.
- O ką, jei pasiruošusi? - Atkirto Ieva, bet čia pat, pamąsčiusi, pridūrė: - Gerai, einam greičiau iš čia, grįšim su pripučiama valtim, galingais prožektoriais ir fotoaparatais..
- Dabar grįžti? - nutraukė Karolis. - Jei labai nori – sukis, bet aš einu tolyn. Aš įsitikinęs, kad yra išėjimas ir kitoj pusėj.
- Kokioj kitoj pusėj? Ir iš kur toks įsitikinęs? - suabejojo Ieva ir papurtė prožektoriuką, kuris, rodės, šviečia vis silpniau.
- Tiesiog įsitikinęs, ir viskas. Vadink tai nuojauta. - mirktelėjo Ievai, nors, žinoma, šitoj tamsoj to mirktelėjimo niekas nepastebėjo. - Nu tai einam, ar ką darom?
Likusi trijulė susižvalgė. Tomas sutiko sutrikusį ir išgąstingą Ievos žvilgsnį, ir, nors jam pačiam buvo labai smalsu sužinoti, kas toliau, bet jis nemėgo kankinti žmonių ir jau buvo pasiruošęs stoti Ievos pusėn, kai jo abejones nutraukė Ugnė:
- Tai aišku einam! - įsikabino Ievą už parankės. - Ieva, gi kol kas nieko nei pavojingo, nei baisaus nepriėjom, puikiausi takai, vaizdai, įspūdžiai!..
- Kol kas? - perklausė Ieva ir pridūrė: - Jo, takai juodi su juodais atsikišusiais akmenim, vaizdai juodi, apie įspūdžius nekalbu… Tikrai, nieko nei baisaus, nei pavojingo, vidury miško po žemėm, kažkokioj oloj... - atsiduso Ieva, tačiau eiti viena atgal ji tikrai nenorėjo.
- Ir garsai! - sušuko Karolis pakankamai garsiai, kad jo balsą pagautų aidas ir iškraipytų šito urvo stilium, ir pasuko dešinėn.
Karolis žygiavo pirmas, jam iš paskos ėjo Tomas, vis įspėdamas paskui jį einančias merginas apie tai iš sienos, tai iš žemės kyšančius didesnius akmenis, po kojom besivoliojančius akmenukus, kai kuriuos nuspirdamas žemyn ir laukdamas pliumptelėjimo. Kartais akmenukas pliumptelėdavo, o kartais pasigirsdavo tik skardus kaukštelėjimas į kietas uolas.
Ugnė, eidama vis dar įsikibus Ievai į parankę, jautė, kad Ievai ši kelionė kelia vis didesnį nerimą ir baimę – Ieva vis stipriau spaudė Ugnės ranką ir, nors aiškiai tamsoje nesimatė, rodės, kad ji eina sukandusi dantis, suspaudusi kumščius ir visa įsitempusi, retkarčiais nerimastingai vis atsigręždama atgal, ten pamatydama tik akliną, bauginančią tamsą.
Visai neilgai paėjus, Karolis priekyje, sienoje aptiko naują tunelį. Nors žodis „aptiko“ čia gal nes pats tinkamiausias, nes „neaptikti“ tokios skylės nelabai ir pavyktų: tokio pat dydžio, kaip ir tas tunelis, kuriuo jie išėjo į didžiąją olą.
- Na, ką aš sakiau? Išėjimas!  - konstatavo Karolis.