aš pasistengiau, kad ateitum nekviestas

aš pasistengiau, kad ateitum nekviestas ir pamatytum mane kitoje šviesoje, nei visada stovėdavau //

Ant šlapių grindinio akmenų spaudžiasi mūsų kojos, o atrodo tarsi jos mindytų mus pačius. Lėtai ir užtikrintai. Ir šiąnakt mūsų takas nuklotas kaštonų lapais, geltonais iki skausmo, kaip tos tulpės, kurių man niekada nedovanojai. O juk kažkada tas pats takas kaštonų žiedais apipiltas buvo ir net tų tulpių nereikėjo. Tik į saują rinkau pažadų nektarą, pyliau į save, grožėjausi. Ir jis taip tiko į mūsų žingsnių taktą, visada allegro skambantį. Tik, matyt, kažkur harmonijos pritrūko, instrumentas išsiderino, ar nežymėta pauzė atsirado... Turbūt nebuvom gabūs muzikai.

Sykį, dar saulei šildant, gulėjau galvą į tavo kaklo linkį įremusi ir skambėjo tada dieviškoji gandharvų muzika, šoko apsarasių būriai aplink ir atrodo pati amrita – nemirtingumo gėrimas, liejosi kraštais (o iš tikro giljotinos ašmenimis tekėjo). Priglaudei savo pirštus prie mano ausies lezgelio, tartum norėdamas išgirsti tą muziką, kurios niekada nepažinai, o aš delnu lytėjau tavo skruostą, kaip samanas lyti nuogos miško nimfų pėdos. Viskas tada skambėjo harmoningai (apgaulingai).

Dabar gi, žibintas pakibęs virš galvų, kaip pusinė pauzė su tašku, būt tai mėnulis, bet atrodo jis tolimas ir šaltas. Ne toks, koks būdavo, kai deginom aistros laužus, apsvaigę nuo akimirkos, trukusios begalybę. Amžinoji ugnis tik pas Prometėją rankose degė, o juk ir jam likimas nesišypsojo. Mes gi ne titanai, ne dievai, net ne pusdieviai, kad galėtumėm ja mėgautis. Ta šviesa dirbtina kaip ir mes patys viens kitam. Sustingusi, kaip ir mūsų kasdienybė, o mudu tik žarijų nuodeguliais delnus paišom ir stebimės, kodėl nešildo.

Kadaise, atsirėmusi į tavo nugarą jaučiau ritmą į taktą mano sparnų. Tuk tuk. Tuk tuk. Plasnodavo mintys į ateitį, į mūsų ateitį... minkštą ir patogią, lengvą it pienių pūkais nubarstytą. Tik tavo kojos, įmerktos į sūrų jūros vandenį, mane neramino, banguojančias laumių kasas priminė – traukė ir traukė tave nuo manęs tolyn. O aš gi, legendomis įtikėjus, bijojau bristi paskui.

Dabar brendam abu į akmenimis grįstą kalną, ir, rodos, kojos jau iki kelių lūkesčių nuolaužom apsemtos, o gal dar praeities sniegas nespėjo ištirpti. Žnaibo nuogas blauzdas laibais nostalgijos pirštais, drėskia odą nusivylimo gijomis. Bet tu tyli. O ir aš savaip prisiimu skausmą – spiginu drėgnomis akimis į kelią, daužau kumščiu naivumą krūtinėje. Dar ir dar kartą menu tave pragaro keiksmais. Nereaguoji. Tada keikiu save. Nepadeda.

Ir atsimerkus suprantu, kad iš tikrųjų einu viena su savo minčių palyda, kad visai ne tavo alsavimą girdžiu už pusmetrio, o gal mažiau. Niekada nebuvau gabi matematikoje, ypač amžinybės teoremoje. O dabar jau per vėlu išmokti. Neišmokei. Nesimokiau.

// tu pasistengei, kad ateičiau nekviesta ir pamatyčiau tave kitoje šviesoje, nei visada stovėdavai.