...kažkada atsitiko...

Lipdama medžių viršūnėm,
Gal kokį tūkstantį metų,
Užkliuvau už kojos kregždutės
Ir kritau suokalbio upėn.

Neilgai ten teko dreifuoti,
Nes bekraštė jūros rauda,
Pašaukė mažą ėriuką
Ir įsakė juo plaukt kol gyva.

Ant sidabro ėriuko užlipus
Sekiau pasaką tol,
Kol banga paskutinį šiltą
Mano sapną pasiuntė mirtin.