Greitukai

Ji mane galėdavo įtikinti bet kuo. Tu gyveni ir džiaugiesi. Tada prieina Ji. Praveria lūpas ir pasako: "tu - miręs"... Ir nejučia imi ir patiki tais žodžiais. Ji sugeba įtikint. Savo tyru grožiu. Auksiniu grožiu.

***

Pasislėpsiu. Prie pat. Kažkur šalia Tavęs. Bet Tu nepastebėsi. Tik nežinau kur... Gal širdyje?.. Tu jausi, bet nežinosi kas... O gal tik neprisiminsi... O gal net nenorėsi žinoti... Bet aš pasislėsiu. Kad būčiau arti...

***

Jis buvo žemas, negražus. Bet geros širdies. Už tai jį mylėjo. Kaip draugą. Tik kaip draugą. Nes buvo negražus. Nors ir geros širdies...

***

Man sakė, kad miniatiūros. O pas mane - ne. Aš ne toks kaip kiti. Užtat pas mane - kitaip. Ne miniatiūros kaip pas visus. Pas mane - greitukai...

***

Deivė tylėjo kalbėdama. Ir kalbėjo nepraverdama lūpų. Ji žinojo ką reikia sakyti, o ką - paskui. Būtų pasakius - neatlaikytų purpurinio drakono širdis... Bet Deivė žinojo... Pasakė. Subtiliai. Laiku. Ir beveik neskaudėjo. Tik truputį pakraujavo ir sukrešėjo. Ir viskas. Nes Deivė žinojo... Deivė žino viską...