Rašyk
Eilės (75847)
Fantastika (2219)
Esė (1522)
Proza (10681)
Vaikams (2573)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







There's no time for us
There's no place for us
What is this thing that builds our dreams, yet slips away from us?

–– Brian May / Michael Kamen, “Who Wants to Live Forever”



Raudoni, pasiglamžę klevo lapai pleveno žemyn ir gulė tirštai ant upės paviršiaus. Dainius ar poetas pasakytų – kaip kraujas. Durniai tie poetai ir skaldai, visi kaip vienas. Kraujas sunkesnis už vandenį.

– Bebarzdi, – tyliai už nugaros ištarė Asija.

Krustelėjau ausimis – suprask, girdžiu. Tik nepagalvokit, kad mano ausys, kaip kokio briedžio. Didesnės ir gražesnės, nei žmogaus ar ordo, bet vis tik ne tokios, kaip plačiaragio. Nieko tokio, žinoma, turiu aš ir kitų privalumų, net keletą, tik dabar visų nevardinsiu. Kuklumas – kaip pateris Konradas mėgo kalti parapijiečiams – yra dorybė. Nežinau, kiek tame tiesios, nes kai pateris pats paspringo slyvos kauliuku ir numirė, Turovo Patriarchas dar tais pačiais metais pakėlė aną į palaimintuosius. Žinau tik, kad geras buvo pamokslininkas, ir sugėrovas neprastas. Konradas, žinoma, ne Patriarchas. 

Asija, padrąsinta mano išraiškingųjų ausų, priklaupė šalia ir įsmeigė vanago žvilgsnį į kairįjį krantą. Suprask – budėjimas perimtas, gali nešdintis. Ek, nemėgsta kovingosios seserys su manimi šnekėti, nors ir tarnaujame tam pačiam šeimininkui. Ką jau čia bepadarysi – aš joms tesu bjaurus trumpulis, karlas požeminis. Galėjau iš karto apsisukti ir drožti pasiieškoti vakarienės, bet nusprendžiau pasilikti kelioms akimirkoms. Turiu slaptą silpnybę estetiškiems malonumams, ypač aukštoms ir tvirtoms blondinėms. Gėda buvo neišnaudoti tokios puikios progos paganyti akis.

Griežtai šnekant, jaunoji legionierė buvo greičiau ryža nei blondinė, bet matėsi minėtasis faktas tik iš antakių – karingųjų seserų šalmai šukuoseną palieka griežtai tik vaizduotės akims. Lengvai žalsva oda, įkypos akys ir labai dailią viršutinę lūpą spaudžiančios iltys pirštu prikišamai rodė, jog į Asijos giminės medį ne taip seniai įsiropštė ordas. Mūsuose, aišku, ordų kraujas ne naujiena. Vis dėlto Didysis Kunigaikštis – tas, kur tikrai buvo Didysis, ne dabartinis suskis – parsibogino savo laiku iš Chersonės visą ordų gentį, bet vis dar pasitaiko durnių, kurie dėl to burba. O man kaip tik patinka.

Matyt, kažkokiu šeštu moterišku jausmu užjutusi mano kibias akis, Asija atsistojo, perkeldama biustą į žvilgsnio liniją. Mažas ūgis turi savų privalumų, che che. Asijos krūtinės atributai, šlovė Praamžiui, buvo paveldėti griežtai tik iš žmogiškųjų protėvių – apimties ir formos neslėpė net šarvinė liemenė. Galėjau žiūrėti ir žiūrėti. Apie pačiupinėjimą, deja, jokių kalbų. Karingosios seserys baisiai griežtos tuo klausimu, iš patirties žinau…

– Bebarzdi.

– Ką? Kas? – Akimirką sunerimau, kad spoksojimas bus prilygintas čiupinėjimui ir tvirtos Asijos rankos tuojau ištrenks mane už baržos borto.

– Kodėl tave taip vadina?

Tas jaunimas šiais laikais... Kažkada buvo priimta pabendrauti, į pasimatymus pavaikščiot ar bent butelį kartu išgert, ir tik tada prie asmeniškumų pereiti, o čia prašau – tiesiai į kaktą!

– Kas jau čia taip vadina? – burbtelėjau, bandydamas išlošti laiko ir nuspręsti, kurią versiją pasakoti.

Asija suspaudė lūpas ir nusisuko. Perkūnas trenktų! Tokią progą pražiopsojau… Geriau jau būčiau nemandravojęs ir iš karto atsakęs. Juk turėjau puikų paaiškinimą apie skarbnikus, tremtinius, barzdas, ir... Žodžiu, tą patį, kurį pateikiau Kurijos Legatui.

---

Dar nepriplaukus Ragainės, kairiajame upės krante pasirodė patrulis. Nieko rimto, vienas teutonas ir du ar trys tiksiai, bet budėjusi sesutė sukėlė tokį triukšmą, tarsi būtų pamačiusi visą pulką, vedamą pačio Nadruvijos Komtūro Ulricho fon Geinčės.

Nepaisant aliarmo beprasmiškumo, karingosios seserys sureagavo žaibiškai. Legionierių dešimtinė viską metusi išsirikiavo prie kairiojo borto ir, griaudint sesers–seržantės Matildos komandoms, ėmėsi užtaisinėti šaudykles.

Net pats mūsų ponas ir valdovas Švenčiausiosios Kurijos Legatas teikėsi pasirodyti ant denio. Na ir, žinoma, Pėdsekys, kaip gi be jo.

– Ekscelencija, – krioktelėjo Matilda, sumušdama kulnais, – mes pasirengę!

Legatas, kresnas pražilęs vyras, neskubėdamas išsitraukė prašmatnų Bohemijos meistrų darbo žiūroną ir nukreipė į raitelį, sustingusį ant kranto. Iki valiai apžiūrėjęs, tyliu balsu atsakė:

– Iškelkite mano spalvas.

Valdingas sesers–seržantės urgztelėjimas ir Kurijos vimpelas suplazdėjo legvame vakaro vėjyje. Dešimtinė atidavė pagarbą. Aš nusivožiau šalmą. Plienu apsikaustęs teutonas net nekrustelėjo. Seserų tarpe pasigirdo piktas murmesys. Teutonas demonstravo geležinius kiaušus, skystas smegenis bei labai prastas manieras, atsisakydamas parodyti pagarbą Kurijai.

– Salvę, ekscelencija?

Pauzė.

– Ne.

– Bent jau parodomąją? Nusitaikius į šoną?..

Pauzė.

– Ne. Paliaubų nelaužysim.

Sustumiamas žiūronas taukštelėjo, tarsi padėdamas galutinį ir nekeičiamą tašką pokalbyje. Matilda, aiškiai norėjusi dar kažką pasakyti, prikando liežuvį. Toks jau tas mūsų Legatas – piršto jam neduok. Apžiūrės ir pasakys, kad nuo užvakar rankų neplovei.

Užtat Pėdsekys, kitaip nei Matilda, leidimo niekad neklausdavo. Kol vadovybė diskutavo apie karo teisę ir diplomatiją, tas durnius padėjo ant denio šaudyklę ir nusitraukęs kelnes atgręžė į kranto pusę subinę. Matyt, jausdamas, kad pasturgalio demonstracija neperduos visos žinutės, Pėdsekys dar ir pliaukšėjo delnu per sėdimają ir šūkčiojo kaip girtas vežikas. Nežinau, kaip teutoną paveikė nekonvencinė ataka, bet Matilda sustingo atkraginusi žandikaulį, o sesučių disciplina išsilakstė į šipulius. Legatas tik palingavo galvą ir apsisukęs nukulniavo atgal į kabiną.

Laumės vaikas yra laumės vaikas – ką iš jo bepaimsi, tik pusiau žmogus. O ir klausimas, iš kokio žmogaus ta pusė atėjo.

---

Mėnulio šviesoje upės vanduo atrodė juodas. Ne, ne kaip smala, rašalas ar kraujas – tiesiog juodas. Be jokių poetinių priedų.

– Bebarzdi?

Stebėtina, kaip tokio dydžio padaras sugeba judėti beveik be garso. Aš, žinoma, girdžiu – sėlink nesėlinęs. Ausys mano tokios.

– Sėsk, Nepadoraus Veido Riteri. Mažiau vietos užimsi.

Pėdsekys atrėmė savo ilgavamzdę šaudyklę į bortą, o pats šlumštelėjo šalia, tiesiai ant denio. Nuo didžiulio kūno trenkė prakaitu, ginklų tepalu ir rugine samane. Samanė?

– Nesakyk, kad vienas viską išlakei.

– Paslėpsi čia nuo tokio, – burbtelėjo Pėdsekys, traukdamas iš užančio molinę gertuvę. Nemažą tokią, pilvotą. Kamštis puptelėjęs iššoko, ir šaltame nakties ore pasklido sodrus salyklo kvapas.

– Na, kad sąnariai geriau lankstytųsi, – pasilinkėjau pats sau ir užsiverčiau. Samanė nuplikė gerklę ir pasklido šiluma po visą pilvą.

Pėdsekys leido man sriūbtelėti dar kartą, o tada be ceremonijų atėmė gertuvę.

– Mažas dar, kad tiek gertum.

– Nesusireikšmink, pats irgi ne iš Aukštųjų giminės. O aš už tave mažiausiai dviem šimtmečiais vyresnis.

Pėdsekys tik išsiviepė. Įkąsi tokiam, kur jau ne.

Nepaisant stačiokiško būdo ir pomėgio lįsti ne į savo reikalus, Pėdsekys man patiko nuo pat pirmojo susitikimo, kuomet Legatas primygo prisijungti prie ekspedicijos. Ilgšis pavojus pasitikdavo drąsiai, šaudė taikliai, juokelius laidė griežtai tik nepadorius ir spinduliavo grubiu žavesiu, būdingu visiems, turintiems laumių kraujo. Tas vyriškai laumiškas žavesys manęs neveikė – aš nežmogis. Užtat gelbėjo drūtą Pėdsekio subinę nuo sunkių Matildos batų kiekvieną kartą, kai pastarasis prisidirbdavo. O prisidirbdavo nuolat.

– Kiek tau iš tikrųjų metų, Bebarzdi? Trys? Keturi šimtai?

– O kiek duosi?

Vietoj atsakymo laumės vaikas vėl atkišo gertuvę. Stvėriau ir trūktelėjau taip, kad net ašaros iš akių pabiro. Plaukuoti Patrimpo pautai! Gal čia priešpilnis mėnulis jaunimui protus pamaišė, kad tą pačią dieną net du po skūra lenda?

– Neduosiu, – čia Pėdsekys apie metus, ne apie samanę. – Kas man darbo, kiek tu ten Legatui pribūrei. Tu geriau pasakyk, ar esi kada Mėmely buvęs, a? Pats? Dar prieš visą tą, nu, supranti, a? Kai miestas buvo kaip miestas?

Juodi upės vandenys švelniai bangavo, spaudžiami šaltos mėnulio šviesos. Belapiai medžiai laikė prismeigę sidarbinius debesis danguje. Taip, kaip tada. Prieš daug daug metų. Tik upė buvo kita. Ir aplink kvėpavo gyvas miestas.

– Hmm… – numykiau.

– Aišku, kad buvęs. Geriau pasakyk, kas ten dabar?

Pakrantėje, ten kur medžių siluetai susilieja su savo pačių atspindžiais, pliūkštelėjo ir ratilai nuraibuliavo iki pat upės vidurio. Gal didelis šamas, gal mažas upės slibinas.

– Pamiršto dievo kapas, va kas.

Pėdsekys tik linktelėjo ir vėl atkišo gertuvę. Atseit – supratau, bet tu vis tiek pasakok. Nieko jis nesuprato. Todėl pradėjau nuo pačios pradžios. Apie tai, kaip tamsių ir prietaringų žmonių dar tamsesni protėviai prisikvietė šian pasaulin galingas būtybes, kurias per savo neišprusimą pakrikštijo Aukštąja Tauta. Aukštieji nebuvo tiek aukšti, kiek aikštingi, netruko susivaidyti ir išsiskirstė po visas pasaulio pakampes, kur tapo dievais, deivėmis, totemais ir kitokiomis rakštimis vietinių genčių subinėse. Negana to, kiekvienas patogiai įsikūręs Aukštasis jautė savo pareiga atsiboginti iš anapus visą tuntą vergų, ir kiekvienas vis kitokių: vandenių, laumių, skarbnikų, huldrų bei kitokių fėjų. Žmonės, kaip žinia, nebodami paskutinių sveiko proto likučių pakrikštijo mus Mažąja Tauta.

Dar ketinau paporinti apie Tamsiuosius Amžius, Kryžiaus Žygius bei Dievų Karus, bet neprireikė. Vienu metu atsitiko du dalykai: baigėsi samanė ir Pėdsekys užmigo. Kiek pagalvojęs pakišau gertuvę ilgšiui po galva ir tyliai nucimpinau į kitą baržos šoną. Iš kart po Pėdsekio turėjo budėti Matilda.

---

Prisipažinsiu, ne ypač tikėjau Legato paistalais apie paliaubas su teutonais. Visi žino, ko vertas teutono pažadas. Na gerai, ne visai visi. Tik tie, kam pasisekė šiek tiek ilgėliau pagyventi šioje ašarų pakalnėje. Nors kokia ta sėkmė…

Tačiau nepaisant mano visiškai pagrįstų nuogąstavimų, Tilžę praplaukėm be jokių nuotykių. Tik Pėdsekys prisiekinėjo, jog išsinarino akis, bespoksodamas į laikrodžių bokštus bei krantinėje dirbančius tiksius. Durnius paskui pusę dienos lindo visiems į veidą, siūlydamas pažiūrėti, kaip sužvairėjo. Laimei, netikėta regos negalia išgijo taip pat ūmai, kaip ir atsirado. Iš kart po to, kai ligonis užmatė ratilus upės paviršiuje.

Tiesa, apie tuos ratilus tik paskui pasakė, o tuo sykiu nutilo vidury žodžio, ir ištiesęs kairę leteną trūktelėjo baržos varpo virvę. Dešine tuo metu pargriovė mane ant denio. Nespėjau balsu išreikšti teisėto pasipiktinimo tokiu perdėtu familiarumu, kai virš baržos borto prašvilpė ietys. Trumpos, sunkios, bronziniais antgaliais. Užbaubė Matilda, kelios sesutės riktelėjo lyg skausmo, lyg netikėtumo.

Ataka baigėsi anksčiau, nei liovėsi gausti baržos varpas. Vairą laikiusi legionierė kybojo prikalta prie kabinos sienos dviemis ietimis. Likusios legionierės, šiek tiek pabrozdintos bet gyvos, paskubomis graibstė skydus bei ginklus ir rikiavosi. Pėdsekys, gyvas ir visiškai sveikas, šūkavo nešvankybes užpuolikų atžvilgiu. Nekildamas nuo denio spyriau tam durniui per kojas. Pačiu laiku! Antra iečių salvė atšvilpė iš kitos baržos pusės. Bronziniai antgaliai subarškėjo į pakeltus legionierių skydus, sudunksėjo smigdami į lentas.

– Ugnis! – užbaubė Matilda.

BA–BAM–BADAM!!

Pėdsekys pritariančiai ūktelėjo ir jau taikėsi atsistoti. Teko vėl pargriauti.

– Gulėk, durniau! Čia Skirvytės vandenpokliai. Patys atsikabins, kai išplauksim į marias. Nėr ko papildomą skylę subinėj įsitaisyt.

Vietoje atsakymo Pėdsekys tik bakstelėjo pirštu į niekieno nelaikomą vairą.

– Apsvilę Perkūno ūsai! Pridenk mane!

Ketinau slėpdamasis už borto nuropoti iki vairagalio. Deja stuobrys priėmė mano prašymą pernelyg pažodžiui. Ignoruodamas švilpiančias ietis, Pėdsekys trimis ilgų kojų styptelėjimais pasiekė vairą. Tik užuot, kad ėmęs vairuoti, pakėlė nukautosios legionierės skydą ir jau taikėsi apsisukęs grįžti. Atseit “pridengs”. Keikdamas visą laumių giminę bendrai ir Pėdsekį konkrečiai, pašokau ir risčia nudūmiau iki vairo. Turiu pastebėti, jog pačiu laiku. Barža jau taikėsi besti nosimi į pakrantės meldus.

– Ugnis!

BA–BADA–BAM!!

– Matilda! – sustaugiau, iš visų jėgų spausdamas vairalazdę  – Seržante! Neeikvokite parako! Praplauksim lizdavietę, ir vėl ramu bus!

Aha, sulauksi! Jau greičiau kipšas saugų kelią per pelkę parodys, nei karingosios seserys iš muštynių pasitrauks. Pėdsekys irgi ne ką geresnis – mačiau, kokiomis ilgesingomis akimis žiūrėjo į savo šaudyklę. Vandenpoklių laimei ilgavamzdis buvo visiškai netinkamas naudoti kartu su didžiuliu skydu.

– Laikykis, vyruti, nepasiduok instinktams, – burbuliavau daugiau sau nei jam, – va, barža vėl pavandeniui eina. Viskas bus gerai. Kaip atplaukėm, taip ir išplauksim.

Kajutės durys trinktelėjo. Visai negarsiai.

– Išplauksim išplauksim, – patvirtino Pėdsekys, – snukiais žemyn, kanopomis į priekį.

Ant denio stovėjo Legatas. Apsitaisęs žalvariu apkraštuotais, iki veidrodinio blizgesio nušveistais šarvais. Išdidžiai atloštus plačius pečius dengė purpurinio aksomo apsiaustas, pamuštas kailiu. Visiškai žilus, bet vis dar pavydėtinai tankius plaukus prilaikė siaura auksinė juostelė. Ir, be abejo, apsikarstęs visomis įmanomomis rango bei tikėjimo regalijomis, plius dvi pištolės už diržo. Tikras Viešpaties angelas, tik be sparnų.

Gražu, didinga, netgi drąsu. Ir labai, labai kvaila.

Pėdsekys išsitraukė iš už diržo kirvį. Aš pamiklinau pirštus ir mintyse paskaičiavau, kokias runas turiu kišenėse. Skirvytės paviršius sukunkuliavo, o baržos korpusas sudrebėjo nuo pirmo smūgio.

---

Būna akimirkų gyvenime, kai šlapias, kietai suplūktas smėlis yra patogesnis nei prašmatniausia lova, o susisukęs pajūrio pušies kamienas minkštesnis už pūkų pagalvę. Būna, bet ne man. Drybsojau tirtėdamas iš šalčio, gūždamasis šlapiuose drabužiuose. Galvą tarsi kirviu skėlė, o seniausiai ištuštėjęs skrandis vis dar bandė išsiropšti pro gerklę. Jei teko patirti pagirias po penkiadienio pijokavimo, arba drūčiai gauti per makaulę, tai daugmaž žinote, apie ką aš čia porinu. Tik man niekas nei per galvą davė, nei samanės įpylė. Šunsnukiai.

– Bebarzdi? – virš manęs palinko gerokai pasitaršę žilosios garbanos. – tu gyvas?

– N–nesu tikras, – iškvarkiau šiaip ne taip, – pak–klausk ryt–t iš ryt–to.

Balti Legato antakiai pakilo aukštyn.

– Kodėl? – iškošiau pro kalenančius dantis. – Kod–d–dėl reikėjo išp–p–provokuoti vand–denp–p–poklius?

Legatas trumpai pamąstė, ir atsakė regis nei į tvorą, nei į mietą:

– Šventoji Kurija jau siuntė į Mėmelį dvi ekspedicijas. Abi negrįžo.

Pasakytų ką nors naujo. Iš prakeikto miesto niekas negrįžo. Teutonai, ir tie ragus apsilaužė.

– Kurijos archyve liko užrašai, kuriuose tėvas Pankracas mini pagalbininką iš žemūnų ar tai žemulių padermės, – neskubėdamas tęsė Legatas. – O Palaimintojo Mato kapelionas ekspedicijos dienoraštyje užfiksavo patarimus, gautus iš vietinio gyventojo, irgi nežmogio.

Pankracas, vadinasi. Ir Matas Turovietis. Geras krienas buvo, jei kam įdomu.

– Tu davei tokius pačius patarimus. Man reikėjo įsitikinti, kieno tu pusėje, prieš žengiant lemiamą žingsnį.

Ek, tos dūžtančios viltys. Prisipažinsiu, iš Legato tikėjausi daugiau subtilumo, bet ką padarysi – nei vienas nesame tobulas. Vis geriau nei idiotas, pražudantis du trečdalius komandos vien tam, kad paglostyti savo pasipūtusę esybę. Čia aš idiotu Turovietį išvadinau, jeigu ką.

Sušliupsėjo batai ir mūsų vienpusę diskusiją pertraukė susitaršius, apdaužyta, bet daugiau mažiau sveika Asija:

– Ekscelencija, patepimas Matildai…

– Ačiū, sese. Dabar pat.

Legatas atsitiesė ir oriai nusliūkino. Asija pasiliko.

– Kodėl? – paklausė, kai Legatas nutolo.

Populiarus klausimas šį vakarą. Šiek tiek platokas, bet geras. Toks visaapimantis, išmintingas. Va jei paklaustų “kodėl mane? ”, tai iš karto viskas paprasta – figūra, reiškias, veidelis dailus, akių žalias žvilgsnis, ir viskas. Arba “o kodėl kitų neištraukei? ” irgi banalu – o kas man jos? Ir šiaip jau, Matildą ir Legatą tai ištempiau. Ne mano kaltė, kad pačią paskutinę akimirką, kai barža trupėjo ir skeldėjo, nesužiūrėjau, kas sužeistas, o kas ne. Burtai toks dalykas – negali jais iki galo pasikliauti....

Pasigirdo dar vieni žingsniai – minkšti, beveik begarsiai.

– Ei, stverk už kojų. – Pėdsekys, kas gi daugiau. Kam lemta kyboti...

Pora tvirtų rankų sugriebė mane per pažastis, kita pora – už kulnų. Kelios akimirkos, ir ne pernelyg švelniai šlumštelėjau ant daug sausesnio smėlio. Į veidą tvoskė šiluma. Nedidelės daubos dugne liepsnojo laužas iš baržos liekanų. Pėdsekys užmetė daugiau malkų ir atsisuko:

– Prisipersibūrei, a? – Nelaukdamas atsakymo, laumės vaikas klestelėjo šalia ant smėlio ir ėmėsi valyti bei tepti ginklus.

Asija atkrapštė šarvų dirželius. Klanksintys metalo gabalai atgulė šalia ugnies. Jiems iš paskos nukeliavo storas dygsniuotas gambezonas. Legionierė šiek tiek neužtikrintai patrypčiojo, o tada priėjo ir atsisėdo iš kitos pusės. Drybsojau, suspaustas tarp dviejų didelių, šiltų kūnų, ir nors užmušk nesugalvojau, ką pasakyti. Galiausiai pasirinkau neaušinti burnos.

Ir tik nereikia prisigalvoti visokių niekų – gambezono ant nuogo kūno niekas nesirengia, taip kad viskas buvo kuo nekalčiausiai. Negana to, šaltis ir nuovargis pribaigė ne tik visus kūniškus potraukius, bet net ir mintis apie juos. Na, gal išskyrus kokią vieną. Arba dvi.

---

Teko girdėt pasakymą “baltas, kaip kaulas”? Eilinė dainių nesąmonė. Net šviežias nušlifuotas kaulas nebūna visiškai baltas. O jei paliksi pasivolioti pora šimtų metų, prausiamus lietaus, sniego, vėjo ir saulės, tai ir išvis bus greičiau pernykščių lapų rudumo ar samanos žalumo. Nors apie saulę šiek tiek perdėjau. Paskutinį šimtmetį čia saulė garantuotai net nepyptelėjo pro susipynusias eglių šakas.

– Misericordiárum Pater et Deus totíus consolatiónis!  {lot.: Gailestingasis Dieve Tėve suteik paguodą! }  – garsiai šnibždėjo Asija.

Legatas irgi murmėjo kažką panosėje, laimindamas ūksmingą patamsį į kairę, dešinę ir per vidurį. Pėdsekys vėplinėjo aplinkui, apžiūrinėdamas žemę nuklojusius groblus. Jam tai kas – laumiukai netiki esą mirtingi. O aš… Aš žinojau, kur vedu ekspediciją, manęs kaulų žemė nenustebino. Tiesa, eglės paskutinį kartą buvo gerokai plonesnės, kaulai mažumą baltesni, o ir laiko tuomet apsidairymui buvo ne kažką – tėvas Pankracas movė atgal net Pater Noster neįpusėjęs.

– Kas tai? – sušnabždėjo Asija, pabaigusi maldą už mirusiuosius.
– Kapinės, – pusbalsiu atsakė Legatas, braukdamas nuo kaktos lyg prakaito, lyg lietaus lašus. Žilagalvis ekspedicijos vadas ne tik nepasuko atgal, bet visą dieną pražygiavo nesiskųsdamas bei neprašydamas sulėtinti žingsnį. Taip ir nenusiėmęs šarvų bei regalijų. Senas krienas kuo toliau, tuo labiau atrodė vertas pagarbos. Tarsi man ir be to būtų mažai problemų.
– Ne–a, kapinėse kaulai po žeme guli, – skardžiu balsu atrėžė Pėdsekys.

Laumės vaikas nužirgliojo, nekreipdamas dėmesio į traškesį po kojomis.

– Kaip įdomu. Čia žmogaus, – šonan nusirito Pėdsekio paspirta kaukolė. – Šita irgi žmogaus, –  dar viena kaukolė, – ir čia žmogaus, ir čia.

Užuot nusiristusi, paskutinė kaukolė įlūžo ir pasimovė ant pėdos. Asija ir Legatas spoksojo į koją kratantį laumės vaiką net prasižioję. Aš, tiesą sakant, irgi.

– Čia vyrai, ten moterys, o va ten toliau – vaikai, – lyg niekur nieko tęsė groblų apžvalgą Pėdsekys. Kaukolė galų gale nusmuko nuo pėdos, nuskriejo dailiu lanku ir ištiško į geltonų dantų ir sutręšusio kaulo šipulius. – Vien tik žmonės. Tvarkingai suguldyti, pagal dydį. Kulkų žymių nesimato. Įkirtimų irgi.

– Maras? – vis dar pašnibždomis surizikavo paspėlioti Asija.

Dievaž, nuo to momento, kai išsilaipinome, jaunoji legionierė tapo tiesiog neužčiaupiama. Esu tikras, kad per paskutinį pusdienį pasakė ne mažiau kaip aštuonis žodžius. Štai, ką reiškia atsakomybė.

– Ne–a, – atmetė ilgai nesvarstęs Pėdsekys. – Kaulai būtų pajuodę. Galbūt burtai? Ką manai, Bebarzdi?

Manyti man nereikėjo – aš žinojau. Viską – iki mažiausių, kruvinų smulkmenų.

– Manau, kad nenoriu čia nakvoti.

– Réquiem æternam  {lot.: Ilsėkitės ramybėje}, – mostelėjo dar kartą Legatas, – Bebarzdis tiesą sako. Eime, pirmyn per šitą Sidimo slėnį.

Sutinę Patrimpo pautai! Keliauti toliau nabašnykų lauko nesitikėjau...

---

Minkštas audinys turi keistą savybę: tuo pačiu metu ir pridengti, ir išryškinti formas. O jeigu dar ir įmirkęs… Mano pirštai lėtai slydo alyvuotu audeklu, čiuopdami įdubimus, išlinkimus ir kitus apvalumus, papildydami nuostabiai maloniomis smulkmenomis tą vaizdą, kurį jau pagavo akys.

– Bebarzdi...

– Mhm? – žvilgtelėjau į kitoje žėraujančio lauželio pusėje ką tik prisėdusią Asiją. Negi jau metas keisti sargybą? Lyg ir ankstoka.

Jaunoji kariūnė primygtinai žvelgė į prašmatnią dvivamzdę pištolę ir skudurą mano rankose.

– A, šitas, – kažkaip susinepatoginau, – Legatas prašė išvalyti…

Griežtai žiūrint, ne visai tiesa. Aš pats pasisiūliau. Baisiai magėjo apžiūrėt iš arčiau tuos puikius ginklus. Suderinta pora, vamzdžiai pagal naujausią madą vienas virš kito, o gaidukai iš abiejų šonų. Nešioti už diržo šiek tiek nepatogu, bet koks balansas! Nenustebčiau, jei…

– Bebarzdi!
– A? Ką?

Jaunoji kariūnė sėdėjo sukryžiavusi kojas, tiesia nugara, atloštais pečiais, pasidėjusi ant kelių šaudyklę. Be šarvų, tik užsimetusi atsagstytą gambezoną, po kuriuo vilkėjo paprastus dvinyčio audimo kanapinius marškinius. Smarkiai aptemptus tam tikrose vietose…

–  Kodėl vedei į mirusiųjų lauką? Kodėl... šitas? – lengvas rankos mostas į surūdijusį monstrą, kuris tąnakt tarnavo mūsų išretėjusios ekspedicijos pastoge, patikslino antrą klausimą.
–  Šitas yra teutonų krovininis tiksis, beveik toks pats kaip matei Ragainėj, tik retesnės keturkojės veislės. Sprendžiant iš rūdžių kiekio, stovi jau kokius dvidešimt metų. Aplydytas paviršius...

Asija išraiškingu smakro judesiu nutraukė mano postringavimą.

– Kodėl bandai išgąsdinti Legatą?

Bandymas nukreipti pokalbį žlugo taip pat užtikrintai, kaip ir paskutinė teutonų ekspedicija, tarp kurios liekanų apsistojome nakvynei. Aštrus žalių akių žvilgsnis spaudė atsakyti į klausimą rimtai, neišsisukinėjant, bet aš delsiau. Žiūrėjau į priešais sėdinčią bendrakeleivę, ir mačiau jauną merginą, pirmame koviniame žygyje praradusią visas seseris, su kuriomis kartu augo ir treniravosi. Merginą, nepaisant visko, pasiryžusią tempti ant savų pečių misiją, kuriai visos dešimtinės legionierių su patyrusia seržante priešakyje buvo per maža. Mačiau pasimetusią, nesuprantančią, įtarinėjančią, bet pasiryžusią iki paskutinio kraujo lašo ginti jei ne visą grupę, tai bent jau jos vadą, saldžiai knarkiantį už dviejų žingsnių. Žiūrėjau ir jaučiau, kaip mane tarsi stora vilnonė antklodė užgula slopinantis liūdesys. Kam išsisukinėti? Kam saugoti tiesą? Jei ne šiandien, tai rytoj garantuota mirtis laukia tiek užsispyrusio Legato, tiek ir jo palydovų.

– Ten, kur susilieja marių, jūros ir upės vandenys, kažkada buvo miestas Mėmelis. Dar anksčiau buvo žvejų kaimas, aišku, kad vieta labai gera, patogi pirkliam, taid ir miestas netruko išaugt. Augo sau augo, kol nusprendė jame įsitaisyt vienas iš Aukštųjų, – Asija krūptelėjo, bet tylėjo. Dogma reikalavo nepripažinti kitų dievų, tik Viešpatį, bet pakraščiuose net nuoširdžiausiai tikintys žinojo geriau. – Anas atsitempė su savim Mažosios tautos svitą, dar kažkiek apylinkėse prisigaudė. Štai tada Mėmelis ir sužydėjo.

Ek, gražus buvo miestas! Raudonų plytų bokštai stiebėsi aukštyn, variniai varpinių stogai švytėjo saulėje. Niekur nematyti fontanai tryško įmantriomis kaskadomis. O jau vėtrungės! Spalvotos, ant kiekvieno kraigo skirtinga.

Pasakojimas ėjosi kažkaip sunkiai, nesklandžiai, bet kariūnė manęs nepertraukinėjo. Sustūmiau malkas lauželyje, blėstanti liepsna supleveno stipriau, apšviesdama nuo ašarų blizgančius Asijos skruostus. Šalimais vis garsiau knarkė Legatas, iš kito šono jam antrino Pėdsekys, o man gerklėje susiraitė liūdesio gumulas. Atsikrenkščiau ir pabandžiau porinti toliau.

– Miestas augo ir žydėjo, žmonių tauta garbino Aukštąjį, Mažoji tauta... Na, šalia Aukštųjų mes neturim nei valios, nei nuomonės, tad nesvarbu, ką ten sau manėm. Buvo ir pakariavimų vienas kitas, bet nedaug, visai nedaug. Bent jau iki tol, kol kažkas Aukštajam į akį suvarė durklą... Po šiai dienai nežinau, kas pasistengė. Gal teutonas, gal trenktas didvyris, gal pavydus Viešpaties pasekėjas – kitų dievų apylinkėse jau nebuvo, – trumpam prikandau liežuvį, bet legionierė į mano paslydimą dėmesio neatkreipė. – Užmušt neužmušė, bet viskas pasikeitė...

Pliurpiau apie sužeisto dievo paranojos ir pykčio priepuolius, miestą apgaubusį rūką, nerimstančias audras jūroje, panišką žmonių bėgimą ir kitas nelaimes. Liežuvis kliuvo, mintys sukosi ratais. Labai panašiai, kaip ir tuomet, prieš du šimtus metų... Tik tada siaubas tęsėsi keletą metų. Tol, kol atsitiko neįtikėtina. Vis labiau einantis iš proto Aukštasis padarė klaidą ir davė dviprasmišką nurodymą. Pats nurodymas buvo smulkmena. Stulbino tai, kad mes, Mažoji tauta, sugebėjome ta dviprasmybe pasinaudoti. Paklaikęs, leisgyvis dievas nemirė, greičiau užmigo. Bet to užteko.

– Ak, kaip mes džiūgavom. Pagaliau laisvi. Pagaliau savarankiški. Pagaliau gyvensim, kaip norėsim. Bet miestas… miestas nebebuvo puikusis Mėmelis. Beprotybės skraistė vis tiek temdė padangę. Rūkas ir audros nepranyko. Pamišusio dievo įspaudas liko ir mūsų sąmonėse. – Išsišnypščiau nosį į alyvuotą skudurą ir kimtelėjusiu balsu pabaigiau istoriją. – Mes bandėm, ok kaip bandėm! Ko tik nedarėm… Bet galiausiai pabėgom. Visi, kas galėjom. Liko tik labiausiai pakvaišę ir labiausiai užsispyrę. Daugiausia tie, kurie pasišventė saugoti dievo miegą. Idant niekas niekada jo nepažadintų...


– Mirusiųjų laukas, – kukčiojanti, apsiašarojusi legionierė vėl pasuko pokalbį ten, kur net ir dabar, stovėdamas ant mirties slenksčio, nenorėjau grįžti.

Susierzinimas dėl tokio įkyrumo prasimušė pro dusinančią liūdesio sieną tarsi lempos spindulys, ištrūkęs pro langinių plyšį tamsią naktį. Netikėtą emociją atsekė įtari mintis, jog niekad nesu matęs žliumbiančios legionierės. Paskui šią atsėlino suvokimas, kad Legatas ne tiek knarkia, kiek kriokia, o Pėdsekys blaškosi, dejuoja, bet nepabunda...

Nusitraukiau kairį batą ir pašokęs sviedžiau į stovyklavietę apgaubusį rūką. Kažkas aiktelėjo, ar man tik pasigirdo? Nebuvo kada aiškintis. Nieko nelaukdamas palydėjau avalynės ataką pliūpsniu kaip galima užgaulesnių įžeidimų. Liūdesys – ir rūkas – sklaidėsi lyg nebuvę.

– Slogutis puola, – iškvarkiau pasimetusiai Asijai, kuri bandė taikytis šaudykle į visas puses iš karto, – kelk triukšmą. Rėkauk, trepsėk, o dar geriau – keikis.

Asija nieko nelaukdama driokstelėjo šūvį į tamsą ir pagriebusi šalia laužo besivoliojusį katiliuką pradėjo kelti solidžią kakofoniją.

Pėdsekys pabudo pats, drebėdamas ir švokšdamas. O štai Legato reikalai buvo gerokai prastesni. Ekspedicijos viršininkas nereagavo nei į riksmus, nei judinimą, netgi kelis visai padorius antausius. Slogutis spėjo įvaryti Legatą į košmarų pilną letargą. Sugraibiau kišenėse reikiamas runas ir ėmiausi darbo.

Būtų buvę taip paprasta nieko nedaryti. Ekspedicija būtų pasibaigusi ten pat, kur žlugo paskutinis teutonų bandymas, ir joks šuo nekiauktelėtų. Tačiau nepaisant visų mano puikių ir žavingų asmeninių savybių, turiu tokį lyg ir trūkumą – negaliu nevykdyti pažadų. Tokia vat yda. Prakeiksmas galima sakyti. Dovanėlė iš vieno seno pažįstamo.

---

– Tavo mama!
– Prie ko mano močia?
– Prie visko...

Stabtelėjau kopos viršuje ir apsidairiau. Asijos tempiamas Legatas brido per smėlį kažkur ties viduriu įkalnės, galima kvėptelėti ir – galbūt – įkrėsti proto Pėdsekiui. Žinoma, aš pats kažkiek kaltas (nors ir labai nedaug). Nereikėjo pasiduoti ilgšio zyzimui ir papasakoti visos istorijos. Laumės vaikas dar nepabaigęs klausyti pradėjo kurti planus, kaip iš to pasipelnyti. Jau spėjau išklausyti mažiausiai keturias viena už kitą kvailesnes idėjas.

– Aš tau, stuobry sieksnio vaike, jau sakiau ir dar kartą pakartosiu – pažadinti Aukštąjį gali tik žmogus. Grynakaraujis. O tu kas toks? Puskraujis, ir tai su sąlyga, kad nei vienas iš tėvo giminės nenublūdijo, kuo aš vis labiau abejoju.

Laumės vaikas stovėjo pasirėmęs ilgavamzdžiu ir taip pat žvelgė į vargstantį Legatą. Pėdsekys kvėpavo giliau ir sunkiau nei visuomet. Veidas patamsėjęs, praradęs dalį laumiško žavesio. Dvi dienos nesibaigiančių ūkanų, dulkiančio lietaus ir slogučio ataka paveikė net ir slibinišką ilgšio ištvermę.

– Grynakraujis sakai… Turiu mintį.
– Šyvos kumelės sapnas tavo mintis. Bažnyčiai kitų dievų egzistavimas, net ir užmigdytų amžiams, yra ne krislas, o visas rąstas akyje. Nei Legatas, nei Asija tau nepagelbės. Kaip tik priešingai – padarys viską, kad galutinai pribaigtų Aukštąjį.

Ir ištrauktų uostą ir apylinkes iš pamišusio dievo sapno. Po to kai teutonai išvijo Dominijos laivus iš Karaliaučiaus bei Rygos, Mėmelio klausimas paaštrėjo kaip niekad. Ne be reikalo Žemaitijos etmonas du kartus ėjo ant Mėmelio su pulkais. Kuo tie ėjimai baigėsi, patys žinot. Mūsų ekspedicijai irgi ne ką geriau pasiseks.

– Nea, ne apie tai. Aš ką tik supratau, kodėl kaulų lauke – nu tam, kur užvakar mus pravedei, – buvo vien tik grynakraujų žmonių palaikai. Turbūt visi, kiek Mėmely gyveno, kai tavo Aukštasis kvanktelėjo.

Man pasirodė, kad žarnos pilve susisuko į mazgą, belaukiant tolimesnių laumiuko žodžių.

– Ei, Asija, Legate! Ar pasijudinsit, ar mums čia laužą susikurti!? – užstaugė Pėdsekys, ir apsisukęs nukulniavo tolyn.

---

Kopgalį priėjom temstant. Kairėje šniokštavo jūra, dešinėje tyvuliavo sąsiauris. Lietų pakeitusios snaigės pleveno rūke. Ramybė, galima sakyti.

Legatas dvėsavo atsirėmęs į apgriuvusį mūrą, kuris kažkada buvo žvejo gryčios krosnis ar kažkas panašaus. Asija dairėsi iš padilbų į visas puses. Pėdsekys šmaižiojo aplinkui, rankiodamas sutręšusias lentas laužui. Viskas kaip ir gerai. Išskyrus tai, kad kitoje sąsiaurio pusėje sužibo švieselės – blankiai žalsvos vos matomos per sniego ir rūko užuolaidą. Po kelių akimirkų atsirado dar kelios, paskui dar ir dar, vis ryškesnės ir ryškesnės. Netrukus jų buvo šimtai, jei ne tūkstančiai. Vieną akimirką beveik atrodė, kad prakeikto miesto langai ir gatvių žibintai vėl sužibo. Labai labai trumpai.

– Pėdseky! – šūktelėjau negarsiai, – nešk savo subinę čionai.

Žaltvykslės tuo metu pradėjo lakioti, sūkuriuoti ir kauptis į vieną vietą. Už kokių penkiolika dvidešimt žingsnių nuo mūsų. Asija pakėlė prie peties šaudyklę ir atlaužė gaiduką.

– Neverta. – Sušnypščiau pro sukąstus dantis. – Kulka tik suerzins, nieko daugiau.

Pėdsekys linktelėjo galvą ir išsitraukė kirvį. Ne kažką, bet vis geriau. Tuo metu priešais mus formavosi… norėčiau pasakyti žmogus, bet ne. Tiksliau, kažkada „tai“ buvo žmogus. Po to tapo skeletu. O dar vėliau įsitaisė palšai žalios ugnies aurą.

– Visad maniau, kad žiburiniai iš pelkių kojos nekeliai, – pareiškė Pėdsekys, smalsiai stebėdamas žaltvykslių transformaciją.
– Manyk iš naujo. Tik nepamiršk, kad žiburiniai geriau girdi nei mato, – sumurmėjau atgal.

Stuobrys ruošėsi kažką atsikirsti, bet užsičiaupė gavęs spyrį į kulkšnį. Ne nuo manęs žinoma. Asija pasistengė, tebūnie palaiminti jos kaustyti kareiviški batai.

Žiburinis susiformavo kažkoks... sunykęs? Skeleto kaulai sulūžinėję ir aptrupėję, kaukolė suskaldyta, kairės rankos žemiau alkūnės išvis nėra.

– Teutonai? – sušnabždėjo Pėdsekys. – Ai!

Geras spėjimas, pagalvojau sau, bet nieko neatsakiau. Paaiškina ir apsilydžiusias teutonų ekspedicijos tiksių liekanas, ir apgailėtiną žiburinio būklę. Turbūt įspūdingos buvo kautynės. Gerai, kad nemačiau.

Pabaisa kraipė deformuotą galvą, uostinėjo, dairėsi.

Pirmas neišlaikė Pėdsekys. Ilgšis pasileido link žiburinio mojuodamas kirviu ir maurodamas it sužeistas tauras. Man prireikė poros akimirkų, kol supratau, kad laumės vaikas skuodė ne tiesiai, o šiek tiek į dešinę… Asija susivokė greičiau. Kuomet žiburinis užsimojo į klykiantį Pėdsekį, legionierė beveik be garso atsidūrė priešingoje pusėje. Žaliais atspindžiais švystelėjo statutinio kalavijo ašmenys. Triaukštelėjo kaulas. Žiburinis sušnypštė ir vožė atgal. Kariūnė spėjo prisidengti skydu. Pasmirdo įkaitusiu metalu ir susvilusia oda. Pėdsekys pasinaudojo proga įsodinti kirvį į švytinčią kaukolę ir tik per plauką nepaaukojo dešinės rankos. Žiburinis buvo labai, labai greitas...

Kirvis ir kalavijas švysčiojo. Asija ir Pėdsekys strykčiojo ir šokinėjo. Mano rankose kaito runos. Legatas… turbūt meldėsi?

– Lex Domini immaculata…  {lot.: Įstatymas Viešpaties tobulas…}

Sulig kiekvienu kirčiu seni kaulai triokšėjo, bet po akimirkos jungėsi lyg niekur nieko. Pėdsekys galų gale neišsisuko ir sukniubo gavęs žlegantį smūgį į pilvą. Dar viena runa pažiro akmens dulkėmis. Kaip mes galėjome įveikti siaubūną, kuris patvarkė tris kovinius tiksius ir kaip žasis vandenį nusipurtė visus kerus?

– ... unde et servus tuus…  {lot.: ... nes tarnas tavo…}

Asijos padvigubino pastangas, bandydama atitraukti žiburinį nuo vaitojančio laumės vaiko. Ir jai pavyko. Tik ne ilgam. Skydas, neatlaikęs karščio ir smūgių krušos, triokštelėjo. Perkaitęs, sulinkęs kalavijas nuskrido į šoną. Legionierė traukėsi šlubčiodama, bandydama sugraibyti kitą ginklą. Žiburinis nesivijo – švystelėjo žalios liepsnos gniūžtę. Asija neišsisuko.

Pabaisa slinko link mūsų. Girgždėdama ir traškėdama. Iš nuovargio drebančiais pirštais sužvejojau kišenėje vieną iš vos kelių likusių runų. Tiesiogines kerų atakas baidyklė atmušė, bet man dingojos, jog paskutinis bandymas sulėtinti...

– ... et in nomine Domini ultus sum eas!  {lot.: ... ir Viešpaties vardu juos sunaikinau! } – seniokišku balsu išdainavo Legatas.

Pėdsekys nustojo vaitoti. Žiburinis sustingo. Nematomi, minkšti raiščiai suveržė mano rankas ir kojas. Širdis suspurdėjo ir nukrito į kulnus. Visa laimė, ne iš aukštai.

---

Troškinanti panika truko gal ir ne amžinybę, bet tikrai ne trumpiau, nei užtrunka išlenkti vidutinio didumo bokalą. Tas šleikščiai saldus valios, norų ir net minčių sugniuždymas buvo ir iki skausmo pažįstamas, ir kartu smarkiai kitoks. Tarsi Aukštojo valia būtų išskaidyta ar susilpninta. Plonytė, kaip pro rakto skylę į tamsų kambarį įsmukęs saulės spindulys… Aha! Kaip aš anksčiau nepagalvojau! Patikėtinis, arba pagal Bažnyčios terminologiją – Šventasis, štai kas!

Tik spėjau pabaigti mintį ir mano ribotan akiplotin įkrypavo Legatas su aptrinta Biblija kairėje ir kryžiavone dešinėje rankoje. Kryžiavonė blausiai švytėjo. Senis – atsipardon, Šventasis – lėtai, bet užtikrintai nušlubčiojo prie žiburinio ir drožė pastarajam kryžiavone į makaulę. Skeletas pažiro šukėmis tarsi sukultas stiklas. Gražumėlis! Mintyse atsikvėpiau ir primečiau, kuria koja labiau spirtis, kuomet sąstingis praeis… Legatas nušlubavo iki legionierės taip ir palikęs mane marinuotis savose sultyse.

Padedama Legato, Asija pakilo ant kojų, nukratė nuo peilio ašmenų žaltvykslės liekanas ir ne itin tvirtomis rankomis pradėjo plėšti nuo savęs vis dar rūkstančias šarvų dalis..

– Sese. Ar tu pajėgi?

Jaunoji kariūnė numetė šonan paskutinį metalo gabalą ir atidavė pagarbą. Kojos mažumą drebėjo, bet nereikia norėti per daug.

– Ekscelencija…
– Puiku. Puiku. Sek paskui mane. Viešpaties malonė netruks išsekti.

Asija nerįžtingai žvilgtelėjo mano pusėn. Legatas pastebėjo.

– Ne. Nėra laiko. Turėsi susitvarkyti su juo po to.

“Susitvarkyti”? “Po to”? Ką tas ožkabarzdis prisigalvojo!?

– Sese, ar tvirta esi savo tikėjime? – mažumą neryžtingas linktelėjimas ir Legatas tęsė toliau, – tuomet visa, ką liepsiu, vykdyk tiksliai, nebodama savo pačios minčių ir pagalvojimų. Viskas Viešpaties šlovei ir Bažnyčios galybei.

Aptrintoji Biblija nukeliavo užantin, o vietoje jos pasirodė durklas. Nei ilgas nei trumpas, kaulinėm kriaunom, truputį išlenktas. Lyg ir nieko ypatingo, jei nekreipsi dėmesio į alkanu raudoniu švytinčius ašmenis. Visai toks pats, kaip tas, kuris pakvaišusio dievo akyje įsmeigtas… Ne, ne toks pats. Tas pats. Mane staiga žiauriai prispyrė subėgioti į krūmus. Gerai, kad sąstingis laikė sukaustęs ne tik kojas bet ir kai ką tarp jų, kitu atveju būčiau prieš visus labai negražiai apsijuokęs.

– Imk, sese, ir rėžk drąsiai.

Legatas bumbėjo nurodymus kada, kaip ir kiek jo švento kraujo turės nuleisti jaunoji kariūnė, o pastaroji žiūrėjo į Legatą net prasižiojus. Prisiekiu, man žandikaulis irgi būtų atvipęs – išprotėjęs šventasis sugalvojo prikelti pakvaišusį dievą…

– B–bet, kodėl? – galų gale išspaudė priblokšta legionierė.

Stulbinančiai geras klausimas. Šiek tiek nuvalkiotas, bet itin pritinkantis šiai akimirkai.
Legatas patylėjo, prieš atsakydamas.

– Viešpats nesirodė daugel amžių. Tikėjimas silpsta. Dominiją užvaldo nežmogiai. Kurija susiskaldžiusi. Bažnyčia praranda jėgą.

Senio žvilgsnis klaidžiojo, tarsi ieškodamas atsakymo rūko ir tamsos apgaubtoje dykroje.

– Galbūt… Galbūt netikro dievo pasirodymas paskatins Viešpatį vėl apsireikšti… Galbūt pamatysim stebuklą… Galbūt Viešpaties angelai vėl žingsniuos tarp mūsų… Ne sese, – sustabdė vėl beprabylančią Asiją. – Žinau, kad nori pasisiūlyti užimti mano vietą, tačiau nelemta. Tu puikiai tarnauji Bažnyčiai, bet kraujas tavo užterštas. Pater tuus primus peccavit et  {lot.: Protėvis tavo nusidėjo}.

Baigęs prakalbą. Legatas įspraudė prakeiktą durklą Asijos rankon ir kaip įmanydamas oriau nušlubavo prie kranto. Įsibridęs iki kelių vandenin, iškėlė rankas ir pradėjo ko gero ilgiausią mano kada girdėtą maldą. Nežinau, ką tiksliai minėjo ir ko šaukėsi. Gal prašė Viešpaties užtarimo, gal atleidimo, gal šaukė prakeiksmą ant visų priešų. O aš laukiau, kol pirmieji kraujo lašai pasieks vandenį.

– ... sedes Dei et agni in illa erunt et servi eius servient illi!  {lot.: stovės Dievo ir Avinėlio sostas, ir jo tarnai garbins jį! }

Asija krūptelėjusi atplėšė žvilgsnį nuo durklo. Pažvelgė į mane, tarsi atsiprašydama. Vėl į durklą.

Legato aukštyn užversta galva atidengė raukšlėtą kaklą su atsikišusiu adomo obuoliu. Legionierė priėjo iš už nugaros, sustojo. Mačiau, kaip įsitempia ir atsileidžia kumščiai. Ranka su durklu krustelėjo kartą, kitą. Legatas nekantriai pakratė rankas, tarsi ragindamas. Asija dar kartą pažvelgė į mane, į Pėdsekį, į Legatą. Tvirtos, ilgos rankos žaibu prasinėrė po senio pažastimis, delnai sukibo ant žilo pakaušio. Urgztelėjus legionieriė įsispyrė ir atsilošdama pakėlė Legatą virš vandens. Net per storą gambezoną matėsi, kaip įsitempė bicepsai. Legato barzda sudrebėjo ir pradėjo artėti prie kirasos. Šventasis nepasidavė, spardėsi ir raivėsi. Kariūnė, išsišiepusi nuo įtampos, spaudė tol, kol švelniai trakštelėjo lūžtantis slankstelis. Legatas nurimo. Neištekėjo nei vienas kraujo lašas. Asija išnešė Legato kūną į krantą ir švelniai paguldė ant smėlio. Ištiesino rankas, kojas, pataisė plaukus. Užspaudė akis. Ir susmuko šalia.

Epilogas

Pakasėm Legatą ten pat, Kopgalyje. Geriausiais norais vedini, nebūtumėm sugebėję nuboginti kur nors toliau. O ir nenorėjom.

Asija buvo nei gyva nei mirus daugiau kaip savaitę. Vaikščiojo tarsi miegodama, darė tik tai, ką pasakydavau. Aš, žinoma, nepasinaudojau proga… pasinaudoti proga. Turiu vis tik garbę ir orumą. O taip pat tas sprando trekštelėjimas kiekvieną kartą mintyse iškildavo… Sugrįžusi į šį pasaulį, kariūnė nusiardė visus legiono ženklus ir atlikusi trumpą ceremoniją, sudegino. O paskui drūčiai užsiuto ant manęs ir nešnekėjo tris, o gal ir keturias dienas. Ir viskas tik dėl to, kad kaip visiškai teisėtą užmokestį pasiėmiau Legato pištoles, pamanyk!

Tam simuliantui Pėdsekiui viso labo lūžo pora šonkaulių. Na ir pavėmė krauju kurį laiką. Aš kilniaširdiškai nusprendžiau patausoti jo savimylą ir nesakyti garsiai, ką galvoju apie sėbrus, kurie apsimetinėja mirusiais per patį kautynių įkarštį. Palaukiau, kol pasveiko, ir tada išdėjau viską, kas ant širdies gulėjo.


Mėmelis taip ir liko kaip buvęs – stūksojo paskendęs ūkanose, vandens ir sausumos sankryžoje, nei gyvas nei miręs, nei sveikas nei sugriuvęs. Žmonių kaulai dūlėjo vešlių eglių paunksmėje. Sargai saugojo. Prabėgs laikas, ir pakvaišusio dievo sapnas vėl įtrauks beprotiškai ekspedicijai nuotykių, turtų, šlovės ar dar ko nors ištroškusį avantiūristą, o aš ir vėl turėsiu lydėti bei saugoti. Tokia mano pareiga. Toks prakeiksmas.
2017-11-08 15:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-26 22:02
Nuar
Solidžiai atliktas tekstas. Asija žavi. Greta jos Pėdsekys atrodo antraeiliu personažu ir kelionėje primena kitą veikėją iš kito kūrinio ir ne tik savo vardu, bet ir atliekamomis funkcijomis.
"Misericordiárum Pater et Deus totíus consolatiónis!" - šis posakis juk yra susijęs su "gailestingumo smūgiu". Su ginklu, vadinamu mizerikordija ir buvo tariamas kovos lauke būtent tokiam veiksmui atlikti.
Buvo malonu skaityti. Nors norėjosi šiek tiek daugiau patirti, kad tai tikrai Mažoji Lietuva, kokia besikeičianti ji nebūtų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-13 19:40
Nukainotas
Aukštas lygis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-09 20:39
Juozas Staputis
Man patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-08 15:50
Andrėnas
Bandau pritaikyti visiems naujokams evangelizuojamą praktiką - nerašyk naujo, kol neištaisei seno. Taigi štai, ištaisyta ir papildyta pagal skaitytojų pageidavimus (na, kai kurieiuos pageidavimus...) ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą