Nuogalė

Žmonės kalba, kad geriausia miegoti nuogam.

Septynios vakaro. Sustoję priešingose horizonto pusėse paniekinamai šypsosi du palaidūnai. Nuo pat ankstyvo ryto ant upės kranto sėdi moteris. Atlošta galva, lyg stygos įsitempę rankos, laikančios kūną ir lengvai vandens paviršiuje žaidžiančios pėdos.
Vis artyn ir artyn... Pasislepia už liepos. Atsitūpia už smilgos. Staiga vienu mostu pakelia dėmėtą suknią, apnuogindamas mėlynėmis nusėtus kelius. Vėjas...
Jos pilkos akys atsidūsta: laikas... Nutvėrę apdaro krašto rankos kyla. Pirmiausia šlaunys - įdegę, standžios ir švelnios it persikas -nuglostytos aukso. Pirštai lyžteli žalčiu besirangantį liemenį.
"Tu moteris, tačiau ar motina?"
Ir vėlei uždraustasis rojus, su obuoliais, kurių neturėjo būti leidžiama ragauti.
O tas godumas, tas bejausmis alkis!
Akimirka, kuria pasinaudojus šviesos liepsnelė nuo odos susirenka aistrą. Susikryžiavę rankos dar stabteli ties pašiurpusiais pečiais... ir pakyla delnais į dangų, atmerkdamos akis. Keistoka šypsena pro praviras lūpas.
Mėnulis skliauto vidury. Vidurnaktis. Prie upės renkas žmonės. Ir jokio ženklo, kad ant kranto dar prieš sekundę rengės moteris.
Tik tas žinojimas, kad geriausia miegoti nuogam.