Cave spiritus

1994-ieji, spalio 25.
„Mielas dienorašti,
Šiandien jis vėl pasirodė. Tik ne mano sapnuose, kaip įprasta, tačiau realiai. Tas aukštas išbalęs vyras, sunešiotu lietpalčiu ir žvilgsniu, kuris galėtų nusvilinti pačią sielą. Ir negana to, sujaukė mano mažą vidinį pasaulį. Tik man jau nebaisu. Nes žinau, ko jis nori.
Sėdėjau savo kambaryje, kai koridoriuje išgirdau sunkius žingsnius. Smalsumo vedama iškišau galvą iš kambario, galvodama, kad arba mama, arba tėtis, arba Bilas slankioja namuose. Tačiau tai nebuvo šeimos narys. Tai apskritai buvo kažkas ne iš šio pasaulio. Per daug išbalęs ir per daug šaltas, kad būtų žmogus. Širdis, rodės, išlips per gerklę, kai būtybė atsisuko į mane ir dėbtelėjo mirusiomis, tačiau degančiomis neapykanta akimis. Normalus žmogus būtų mažų mažiausiai pradėjęs klykti, o mano riksmas užstrigo kažkur balso stygose niekaip neišsiveržęs iš gerklės. Stovėjau suakmenėjusi, o žmogysta, jeigu galima tą padarą taip pavadinti, pradėjo lėtai slinkti link manęs. Smegenys atsisakė siųsti signalą kojomis, kad galėčiau bėgti kuo toliau. Viskas, ką galėjau padaryti – užsimerkti ir tyliai melstis. Pajutau šaltą alsavimą ir akys savaime atsimerkė. Būtybė stovėjo prieš mane, jos lūpos subangavo, o koridoriumi tyliai praskriejo šnibždėjimas:
- Dinkit iš čia.
„Dingti? Kodėl? Čia juk mūsų namai. “ – mintys viena po kitos pynėsi galvoje, tačiau paversti jas žodžiais man niekaip nepavyko. Nors tą akimirką ir buvau praradusi kalbos dovaną, padaras, tarsi perskaitęs mano mintis, kraupiai ištarė:
- Čia ne jūsų namai. Jie jums nepriklauso.
Nujaučiau, jog mano akys buvo išsprogusios kaip varlės, o burna pražiota taip ir neišsipainiojusiam klyksmui. Negyvo žvilgsnio savininkas palietė mano petį. Nemeluosiu, kraujas visose gyslose užšalo, o oda pašiurpo. Jausmas buvo lyg kas nors  būtų uždėjęs ledo gabalą. Tačiau man net nespėjus susivokti, kas, po galais, čia vyksta, jis dingo. Liko tik šalčio pojūtis ir siaubas, neištirpęs kraujyje.
Nežinau kodėl, tačiau po susitikimo su ta būtybe, mano galvoje viena po kitos plaukia mintys, kad reikia pasiimti tą tėvo šautuvą ir paleisti kulką kiaurai per savo smegenis. Man reikia nusižudyti. Kodėl? Nes tie balsai galvoje taip sako. Jie liepia tą padaryti. Negaliu jų pakęsti. Yra tik viena išeitis kaip jų atsikratyti. Aš žinau, kur tas revolveris, aš žinau kaip laikyti jį ir aš žinau kaip nuspausti gaiduką. Jie man liepia nušauti tėvus, brolį ir galiausiai pačią save. Balsas galvoje man sako, kad taip reikia. Nebeliko jokių konkrečių minčių. Net rašyti čia darosi sunku. Aš privalau tą padaryti.
Negaliu jam priešintis. “

Niekas negali tiksliai pasakyti, kodėl spalio dvidešimt penktosios naktį jauna mergina išsitraukė tėvo revolverį iš spintos ir paleido po kulką kiekvienam šeimos nariui į kaktą. O tada, žinoma, nusišovė ir pati. Kai policija rado jos dienoraštį, jie tik gūžčiojo pečiais ir sukiojo pirštus prie smilkinių. Esą jai pasimaišė protas. Policija net nesivargino giliau kapstyti šios bylos. Suvertė visą kaltę vargšei merginai ir įkišo popierius giliai į stalčių. Šeimos tragedija, metams bėgant, buvo pamiršta. Bet nuo ko jaunai merginai galėjo taip susisukti smegenys, kad ji išdrįso taip pasielgti? Būtų suprantama, jei ji būtų nusižudžiusi pati, bet kam reikėjo išžudyti visą savo šeimą?
Tačiau niekas net nekėlė tokios hipotezės, kad paslaptingasis žmogus su lietpalčiu ir deginančiu žvilgsniu galėjo būti nepramanytas, o tikras. Verčiant dienoraščio lapus, jis buvo minimas beveik kiekviename įraše, paskutiniame lape netgi skubiai nuterliotas tušinuku. Didžiąją dalį užėmė nunešiotas lietpaltis, o akis buvo stengtasi nupiešti kaip galima tikriau. Piešinys buvo nupieštas drebančia ranka, todėl suprasti smulkesnes dalis buvo neįmanoma. Visa keverzonė varė šiurpą, tačiau dauguma skeptiškai žiūrėjo į visa tai ir dažnai tiesiog burbtelėdavo: „Ak, tai juk tik trenktos paauglės dienoraštis“. Bet į klausimą, kas gi nutiko tuose namuose, atsakymo neturėjo. Tik širdyse kirbėjo mažas kirminėlis, kuris šnibždėjo, jog tiesos tame vis dėlto gali būti, kad ir kaip skeptiškumas valdytų protą.