Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Sėdėjau parke ant aplūžusio suoliuko, kai paskutiniai saulės spinduliai dingo kažkur horizonte už mano nugaros. Užmetusi koją ant kojos, o kairėje rankoje laikydama beviltiškai smilkstančią cigaretę, aš klausiausi liūdnos Lauros istorijos, kurios pabaigą jau buvau nuspėjusi prieš jai įvykstant, kaip ją išdavė ir su kita pabėgo jos buvęs vaikinas, dabar merginos vadinamas tiesiog paleistuviu.
- Niekur nedingsi, - sumurmėjau – Turėsi surasti tą vienintelį būdą kaip ištverti šitą absurdiškai skaudų laikotarpį.
- Tu kaip visuomet – nepataisoma ir karti realistė, - suniurzgėjo Laura. Jos akių tušas buvo nubėgęs, nes iš prigimties būdama jautraus būdo dažnai verkdavo net kalbėdama apie dalykus, kurie jau seniai turėtų būti užmiršti. Dabar ji priminė šalia manęs ant suoliuko sėdintį meškėną savo juodais paakiais ir putliais skruostais.
- Mieloji, pasitaisyk savo makiažą, - tarstelėjau ir nusisukusi stebėjau gatve pravažiuojančius automobilius. Šį vakarą jų buvo kaip niekad daug.
- Ugne, tu apatiška pasauliui bjaurybe, - keikė mane draugė, trindama veidą servetėle ir žvilgčiodama į veidrodėlį.
Gūžtelėjau pečiais ir abejingu veidu išpūčiau balkšvus dūmus. „Tarsi koks drakonas“ – pagalvojau.
- Mes kaip vieniši vilkai. Trūksta tik kad užvertę galvas pradėtume kaukti mėnuliui apie tai, - tariau.
- Manau, užteks tau rūkyti, - sumurmėjo Laura ir paėmė ant suolelio besimėtantį cigarečių pakelį.
- Ne cigaretės kaltos, - tariau, žiūrėdama į milžinišką mėnulį, kuris pakeitė horizonte nusiskandinusią saulę.
- O mes tokie vieniši jaunuoliai, vis dėlto, - dainingu balsu kalbėjo draugė.
- Graudu, ar ne? – pašaipiai suniurnėjau, prisidegdama dar vieną cigaretę.
Pagalvojau, jog išties liūdna, kad mes tokios jaunos, o mūsų širdys jau pasruvusios krauju. Negana to, ta pati vienatvė pjauna tarsi gerai išgaląstas peilis. Nepavydėtinas jausmas, kai esi tarp žmonių, tačiau jautiesi kaip tas vienišas vilkas.
- Žinai, kartais būtų visai nieko pamesti visus tuos nereikalingus jausmus, - niurnėjo Laura, žiūrėdama kažkur tolyn.
- Ir kas iš to? – net pati išsigandau skeptiškumo bei ironijos savo balse.
- Nereikėtų taip kankintis. Nors ir sako, kad esi gyvas tik tada, kai skauda, tas pats jausmas gali tave pražudyti, - kalbėjo ji.
- Nepražudys, jei žinosi kaip tų įkyrių emocijų atsikratyti, - murmėjau po nosimi.
Tamsoje buvo matyti tik smilkstantys cigarečių galiukai ir išbalę mūsų veidai, visa kita buvo iškreipta juodumos, sukurti tokie siurrealistiniai pavidalai, kurie buvo pats geriausias maistas baimei ir vaizduotei.
- Kaip tu gali būti tokia bejausmė, Ugne? – klausė manęs mergina.
Atsidususi šyptelėjau sau pačiai.
- Kai vieną kartą tave kitas žmogus sudrasko į gabalus, nebenori vėl būti visuma. Nebenori, kad vėl kažkas skaudintų, naudodamasis tavo pernelyg minkšta širdimis, kuri itin gerai plyšta išdavysčių, pykčių, ginčų metu.
- Pastebėjai, koks liūdnas mūsų pokalbis? – tarė mergina negailestingai sutrindama į suolelio kraštą cigaretę.
- Tu pati pradėjai apie paleistuvį pasakoti, - tariau, paimdama pustuštį cigarečių pakelį ir įsimesdama jį į nutrintą savo kuprinę.
- O kaip kitaip man išlieti savo susikaupusias nuoskaudas, jei ne kalbant apie jas? – tarė Laura ir atsistojo, - Jau eini namo?
Linktelėjau galvą ir persimečiau kuprinę per petį. Vėsus nakties oras mane tiesiog pakerėjo ir aš godžiai traukiau jį į savo cigaretės dūmų pilnus plaučius.
Atsisveikinusi su drauge, patraukiau namų link, lėtai eidama ir skaičiuodama žingsnius, žengtus apšviestu šaligatviu su vietomis sutrūkusiomis ar išsikišusiomis plytelėmis. Apytiksliai mintyse spėliojau kiek dabar valandų, nors ir žinojau, jog tėvai nepriekaištaus dėl mano naktinių klajonių, kaip tikriems suaugusiems žmonėms, jiems rūpi visai kiti dalykai, tačiau man patiko turėti tvirtą laiko nuovoką. Juk aš esu visiška realistė, o tokioms būdinga stovėti tvirtai įsirėmus kojomis į žemę.
2017-11-02 15:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-08 16:41
EgiZ
Parašyta aiškiai ir sklandžiai, tačiau iš esmės apie nieką. Teisingiau nuobodžiai apie įprastą dalyką. Kad kūrinys skambėtų, arba objektas turi būti įdomus, arba žiūros į jį kampas, o čia kaip iš paauglės ataskaitos.
Pozityvas: pasaulį stebėti ir ir įdomesnius dalykus pastbėti išmokti gal lengviau, nei sklandžiai juos tekste išdėstyti. Tad sunkiąją dalį jau apvaldžius linkiu sėkmės įvaldyti lengvesniąją.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-04 19:09
ieva3003
Turbūt paauglystėje man toks tekstas būtų labai patikęs.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-03 01:04
chuligator
Nuar, kūrinėlis yra pataikęs į 10.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-02 21:13
Nuar
Neįtikino. Per daug rašant buvo pasiduota vienai vienintelei nuotaikai - depresiškai. Todėl paveikslas gavosi labai blankus ir vienpusiškas. Charakteriai neatskleisti. Pabaiga - užbaigta per skubiai ir deklaratyviais pasisakymais. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-11-02 19:56
chuligator
Vež. OK.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą