Kai naktys skaisčios, niekas nemiega

Individai, tokie kaip aš, braunasi į gatves stebėti tyro dangaus, žinodami, jog tokios galimybės pasitaiko tik kartą gyvenime, kadangi naktis vis dėlto susidėvi ir susitepa. Tamsusis paros metas sugeba puikiai įtikinti, kad juoda spalva laikina, o ryte ji jau bus mirusi. Tik mes jau būsime tai pamiršę, o galbūt net neatkreipę dėmesio. Peršasi  mintis, kad žmogus juodą stumia kuo toliau nuo savęs, nors atėjo laikai, kai naktys skaistesnės už žmones, kurie jomis nemiega. Tiesiog niekaip neįveikiami stereotipai apie tamsą ir naktis, nors būtent diena ir yra tas fenomenas, kurio labiausiai reikėtų bijoti. Dienomis daiktai yra šiurpiai realūs ir tikri, atskleidžiami tikruosiuose savo pavidaluose. O naktyse yra taip lengva pasislėpti ir paslėpti. Mes bijome tamsos, nesuvokdami, kokią didelę paslaugą ji daro mums, slėpdama kiekvieno nuodėmes ir skaudulius.
Tyros naktys būna tokios ramios ir lengvos, jog net nesinori miego, norisi pasidžiaugti taikia būsena, kuri apima sėdint lauke ir užvertus galvą žiūrint į grakščius dangaus kūnus, lėtai šokančius tamsioje padangėje. Dienos būna tokios varginančios ir sunkios, užgulančios pečius ir neleidžiančios giliai įkvėpti, visos jos tampa vienodos ir visos jos persisunkia rutina, jei nesiimi kažkokių veiksmų. O tamsiuoju paros metu tarsi atsigauni, vėsuma - tarsi švelni atgaiva kiekvienam nualintam kūnui ir protui. Naktį mes pavertėme ta paros puse, kurią be jokio sąžinės graužimo pramiegame. Tačiau vieną kartą pajutus nakties grožį, tu spjauni į nusistovėjusias taisykles, jog naktimis yra miegama ir sulauks saulėtekio vis dažniau pradedi naktinėti iki kategoriško organizmo streiko, siekiant gauti nors truputį miego. Tikriausiai praeitame gyvenime buvau individas, atvykęs iš ten, kur nėra saulės ir kur namai skęsta tamsoje didžiąją savo egzistencijos dalį, nes tik taip galiu paaiškinti savo keistus jausmus naktims. Kiekviena man būna savaip įsimintina ir įdomi, kadangi tokios pelėdos kaip aš jaučiasi blogai praleisdamos naktinius fenomenus. Nors dienomis miegoti dažniausiai neleidžia visuomenės nustatyti standartai ir tai, jog vartytis lovoje, kai už lango jau šviesu yra tiesiog nepadoru. Tinginystė.
Taigi naktys skaisčios, žmonės nemiega ir suvoki, kaip gražu ir jauku yra gyventi. Ir tamsos visiškai nebebijai, nes suvoki, kad pavojus kelia ne ji, o tai kas joje palikta ir paslėpta nuo pernelyg smalsių žmonių akių. Naktys neturi jokių blogų intencijų nei prieš vieną iš mūsų. Mes tik linkę per greitai teisti ir mąstyti visuomet tik apie neigiamas puses. Ne visada tai, kas šviesu, yra gerai. Vasaros naktys yra kiekvienos paros stebuklai, atskleidžiantys tas žmogaus puses, kurios vis slepiasi dienos metu išlendančiuose šešėliuose. Nebūtinai dėl to, kad yra blogos, kartais vien tik dėl to, jog kartais žmonės mėgsta pernelyg stipriai kritikuoti tai, ko nesupranta ir tikriausiai net nenori suprasti. Viskas, kas yra išgyvenama naktimis, turi kažkokį keistą poveikį kitos dienos rytą.