Ar užtrenksi duris, ar paliksi jas atviras, Jie vis tiek ras būdą patekti į vidų. O tada jų gobšumas bus kompensuojamas sudužusiomis širdimis, nes tie niekšai nepalieka nieko. Viskas, prie ko Jie prisiliečia, pavirsta tamsa, nes Jų tuščios sielos nesuvokia žmogiškumo. Jie nuodija maistą mūsų alkanoms sieloms.
Išbadėjusi mano siela nesusivokia realybėje, o mintys tampa nenugriaunama siena, blokuojančia aplinkos veiksnius, riboja mane nuo Jų ir keisto pasaulio.
Atėjo laikai, kai dievus reikia ginti nuo Jų.