Teritorijos

Kuoliukais žymi teritoriją
gyvenimo žemėlapiuos –
čia kiek per daug aistros,
va čia – visai susivėlė jau.

Ten, už tų plytų raudonų,
vakar gėrė butelį vyno,
čia – prie kregždės lizo – kažkas –
ieškojo namų sietyno.

Už horizonto jūroj toli
atsisagsto Neptūnas rankogalius –
tavo širdis gili,
gal pasirašom popierius?

Kad jau niekad nebesugels manęs,
nebent tik aš dar trumpam išvyksiu –
kad pasiliks ir po to,
net jei vaidinsiu, kad pykstu.

Nors pyktis šalia tavęs,
kaip pernai metų žinios –
tu i. l. g. a. i. žiūri į mane,
o aš vėl namie ir vėl nurimus.

Gal dėl tavęs ir gimiau,
matyt tik dabar tai suvokiu,
tu tik šypsais atokiau,
kol aš laiminga šoku.

Kiek tu dar leisi man,
šitaip visur bastytis?
Kol metai apsisuks,
ar tik kol obelys žydi?

Gal geriau nežinosiu to –
tu atlapus atskleidęs,
atbėgu ir glaudžiuos –
kol teritorijos keičiasi.

Mūsų išliks tvirta,
net jei nesirašysim nieko,
tavęs tiek daug manyje
ir šįkart savęs nepalieku.


2017 10 24-25