Aris. Švytuoklė.

Švytuoklė

  Juodu keliavo jau penkias dienas ir Aris numanė, kad jų kelionės tikslas nebetoli. Ėjo rudeniop ir, nors medžiai dar nesiruošė visai apsinuoginti, prasidėjo rudeniškas, visą merkiantis, niekad nesibaigiantis lietus. Po kelių dienų iš žvyro kelio jie išsuko į didelį vieškelį, kuriame knibždėte knibždėjo įvairaus plauko keliautojų, skubančių baigti savo keliones ir rasti šiltą prieglobstį prieš keliui tampant nepravažiuojama molio pelke. Pakelėse pasitaikydavo smuklių, furgonų prekiaujančių grybais, uogomis, kailiais ir kitomis miško gerybėmis.  Aris atidžiai stebėjo savo reikalais užsiimančius žmones ir jam svaigo galva. Driadžių miestas buvo didelis, tačiau visos jos buvo panašios viena į kitą lyg du vandens lašai. Žmonių margumynas jį glumino „Palūkėk, kol pasieksime Iltriną. Atrodo, kad visos pasaulio būtybės gyvena ten. “ pamačiusi platėjančias Ario akis pasakė Efrėja šypsodamasi. Per kelyje praleistą laiką, vaikinas gerokai ištobulino savo bendrinę kalbą ir daug klausinėjo juodosios moters. Prieš sutinkant Arį, Efrėja keliavo į Iltriną, žmonių karalystės sostinę.  Ko ji ten keliavo, Ariui neprasitarė. Efrėja buvo šešėlių kerėtoja, viena iš dešimties pasaulyje likusių žmonių kurie mokėjo susišnekėti su šiais tamsos kūriniais. Jos uždaras vežimas buvo prikrautas įvairaus šlamšto – pusiau išnaudotų rašalo buteliukų, medžiagos skiaučių, įvairių mažų gyvūnėlių griaučių, apdegintų puodų, išplėšytų knygų puslapių – tikra  betvarkė. Tačiau bendraudamas su Efrėja, Aris pradėjo suprasti, kad moteris anaiptol ne tokia kvanktelėjusi, kaip stengiasi atrodyti. Visi jos furgone rodos nerūpestingai išmėtyti daiktai turėjo savo vietas ir paskirtį.

  Snausdamas furgono gale Aris pajuto, kad jie sustojo. Buvo jau tamsu ir jis apsimiegojęs pravėrė medines dureles skiriančias vežimo vidų ir vadeliotojo pasostę. Efrėja grįžtelėjo per petį:
-Šiąnakt nakvosime čia. Jau šimtas metų nemiegojau lovoje, o ir arkliams reikia nors vienai nakčiai pasislėpti nuo lietaus. Še užsimesk. – Padavė jam juodą apsiautą su gobtuvu.

. Aris pažvelgė į šalikelę ir pamatė didelį medinį pastatą samanomis apaugusiu stogu. Iš vidaus sklido šviesa ir šurmulys. Merkiant lietui ant grandinių suposi gražiai išgraviruota iškaba „ŠVYTUOKLĖ“. Tą akimirką prasivėrė durys ir pro jas galva priekin išlėkė plonas žmogysta.
-Aaaaaaaaaa, velnio boba, šetono išpera, visą gyvenimą sugadino. Ragana! – Klykė išspirtasis.
Duryse pasirodė apkūni figūra įremtomis į šonus rankomis:
- Kasparai, aš tau sakiau -  dar vienas kartas ir tu leki lauk su visam. Nebegaliu leisti tau spygauti ir gąsdinti kitus svečius.
- Prakeikta ragana, velnio boba – Šiek tiek ramiau pakartojo Kasparas. Jis pamėgino atsistoti, bet sulingavęs atsisėdo į balą ir žagtelėjo.
- Kasparai, eik į arklides ir išsimiegok, manau rytoj norėsi man kai ką pasakyti. Nagi, nagi, dar gausi plaučių uždegimą tokiam lietuje. – Griežtai, bet švelniai, lyg mama pasakė figūra. Niurnėdamas Kasparas it driežas nušliaužė šalin. Tuo tarpu moteriškė pastebėjo Arį ir Efrėją tyliai stebėjusius sceną. Ji primerkė akis stengdamasi įžiūrėti juos tamsoje ir pamojo ranka:
-Ei, kas tėn? Eikite šen sveteliai, Olurai! – Pašaukė – Olurai, ateik, nuvesk svečių arklius į arklides. – Pro duris išlindo pusorkis, plačiapetis ir iki kelių nukarusiomis ilgomis rankomis. Aris atšlijo, bet Efrėja lengvai palietė jo petį „nebijok“. Eidamas pro šalį Oluras burbtelėjo „ponai“ ir linktelėjo.
-Na? Ko ten stovite ir lydotės? Prašom vidun! – Storoji moteriškė švystelėjo ranką į vidų. Juodoji šyptelėjo, patapšnojo Arį ir jie įėjo. – Aš – ponia Gertrūda – „Švytuoklės“ šeimininkė. – Ponia Gertrūda buvo įspūdingo stoto moteris tiek ūgiu tiek pločiu. Raudoni skruostai švietė sveikata, o gyvos linksmos akys atrodo visad juokėsi. Aris iškart pajuto šiai milžiniškai moteriai prieraišumą.
-Norėsime apsistoti čia iki rytojaus, pavalgyti ir nusiprausti, Ponia. -Mandagiai pasakė Efrėja ir ištiesė porą auksinių. Ponia Gertrūda paėmė pinigus.
-Turime kambarį antrame aukšte, prie pat židinio. Matau, Jūs sušalę, prašom. -Praleido juos pirma savęs. - Liepsiu atnešti jums keptos žuvies su bulvėmis ir alaus. – žvilgtelėjo į Arį. – arba giros. 

  Įėjus į patalpą juos pasitiko alaus, tabako ir žirnelių su spirgučiais kvapas. Didžiulė patalpa buvo apstatyta ąžuoliniais skobniais, sienose iš plyšių tarp rąstų styrojo samanos, prisiglaudęs prie tolimosios sienos – ilgas baras apstatytas moliniais bokalais, visai šalia didelio akmeninio židinio. Virš baro, maždaug dviejų metrų aukštyje buvo sukabintos aštuonios didelės alaus šulės, trys iš jų buvo prijungtos prie baro kaži kokiais vamzdeliais.  Užeiga buvo beveik pilna ir lėbautojai kėlė tokį triukšmą, kad susikalbėti galėjai nebent arti palinkęs vienas prie kito. Ponia Gertrūda šypsodama pavedėjo juos iki laisvos kertės priešais įėjimą ir linktelėjusi, kraipydama savo palčius klubus, nuėjo prie baro. Ariui patiko šitas sambrūzdis, Efrėja, rodos, irgi jautėsi čia puikiai. Pasistiprinę ir atsigėrę jie pradėjo šnekučiuotis. Kūnus apėmė maloni šiluma, nuotaika buvo puiki ir Ariui atrodė, kad tai bene geriausia diena jo gyvenime. Besišnekučiuojant, priešais sėdėjęs raudonplaukis pilvūzas ugnine barzda užsivertė bokalą ir begerdamas lošėsi atgal, kol trinktelėdamas galvą į medines grindis nuvirto, alaus likučiai plūstelėjo nelaimėliui barzdon. Tai prajuokino jo draugus ir šie trypdami kojomis bei plodami kvatojo iš savo sugėrovo. Atėjusi jaunutė mergina nurinko indus ir mirktelėjo Ariui. Tai pastebėjusi, Efrėja niuktelėjo jį ir vaikinas paraudo. Tuo metu pro duris įžengė žmogysta su kailiniais. Aris iškart ją pastebėjo ir nustebo, kodėl žmogus apsirengęs taip šiltai, juk buvo dar tik rudens pradžia. Žmogysta apsidairė ir jo žvilgsnis užkliuvo už Efrėjos, jis skubiais žingsniais pradėjo eiti jų stalo link. Aris paspyrė Efrėjai koją, ši, taip pat pastebėjusi žmogystą linktelėjo, rankose gniauždama savo kardą ir pasiruošus šuoliui. Kailiniuotasis priėjo prie jų stalo ir sustojo.
-Galiu prisėsti? Pikto jums nelinkiu, ledi. -Kreipėsi į Efrėją. Balsas atrodė senas ir pavargęs. Efrėja paleido kardo rankeną ir išsižiojo iš nuostabos:
-Ekipai!?
-Tyliau, niekas neturi sužinoti, kad aš čia. – Smuklė ūžė kaip ir ankščiau.
-Ką tu čia veiki? Galvojau tu Iltrine. – Prislopinusi balsą pasakė Efrėja.
-Aš ir buvau Iltrine. Laukiau jūsų. Laukiau du mėnesius. – Ekipas, senasis Iltrino žynys ir Ario tėvo draugas pažvelgė į vaikiną.
-Du mėnesius? Žinią apie berniuką aš tau pasiunčiau tik prieš kelias dienas. – Pakėlė antakį Efrėja.
-Tai jums taip atrodo. – Ekipas nervingai apsidairė, Ponia Gertrūda šypsodamasi kalbėjo su žmonėmis prie gretimo staliuko. – Jūs patekote į laiko kilpą.
-Laiko kilpą? Ar tau viskas gerai, Ekipai? Mes ką tik čia atvažiavome, gal valandą prieš tau atvykstant. Tu vėl netyčia išgėrei durnaropių nuoviro? – Efrėjos balse išryškėjo atvira pašaipa.
Senis tarsi to nepastebėjęs rimtu veidu parodė į gretimą stalą:
-Žiūrėkit.
Rudaplaukis užsivertė bokalą ir komiškai linkdamas atgal tėškėsi žemėn, alus kliūstelėjo jam veidan. Jo draugeliai springdami iš juoko trypė kojomis ir plojo. Aris pašiurpo – vaizdas atrodė labai pažįstamas. Jaunoji padavėja atėjo nurinkti indų ir mirktelėjo Ariui. Efrėja pakraupusi žiūrėjo į jį. Ji ką tik niuktelėjo vaikinui alkūne.
-Jūs jau du mėnesius čia valgote ir šnekučiuojatės. Mes turime iš čia dingti.
-Po velnių... - Ario galvoje viskas sukosi, rudaplaukis nukrenta, draugužiai juokiasi, padavėja koketiškai mirktelėja kairia akim. Rudaplaukis nukrenta, alus bėga jam į ausis, jis garsiai prunkščia, mėlynakė padavėja mirkteli ir nurenka indus.
- Ar viskas gerai, melieji? – Saldus Ponios Gertrūdos balsas už nugaros privertė  nusipurtyti. – Atrodote susirūpinę.
-O ne, viskas gerai, ponia, tiesiog ilgai užsisėdėjome, o ryt ilgas kelias laukia... - Nusišypsojo Ekipas. Raudoni moteriškės skruostai švytėjo lyg obuoliukai, linksmos akytės storame veide lakstė nuo Ekipo prie Efrėjos, prie Ario. Porą akimirkų ji įdėmiai žiūrėjo į trijulę, tada plačiai nusišypsojo ir pasakė:
- Liepsiu atnešti jums keptos žuvies su bulvėmis ir alaus. – žvilgtelėjo į Arį. – arba giros.
Tik dabar, Ekipui esant čia lyg kokiam realybės atskaitos taškui, Aris galvoje suvokė kiek kartų yra girdėjęs šią frazę. Viskas kartojasi. VISKAS KARTOJASI. Jį apėmė panika.
-Ramiai atsistokite ir eikite su manim link durų. Efrėja, būk pasiruošus. -Ekipas atsistojo, Juodoji nusekė jam įkandin, po apsiaustu delne spausdama kardo rankeną. Atrodo visą amžinybę jie plaukė pro į nieką dėmesio nekreipiančių linksmai besišnekučiuojančių žmonių kamšatį. Senasis žynys jau buvo beveik nutvėręs rankeną, kai jam kelią pastojo milžiniška moteris.
-Ar viskas gerai, mielieji?
-Labai ačiū ponia, mes išeiname. – Tačiau ponia Gertrūda stovėjo užtvėrusi kelią ir šypsojosi.
- Liepsiu atnešti jums keptos žuvies su bulvėmis ir alaus. – žvilgtelėjo į Arį. – arba giros.
-Mes norime išeiti, leiskite mums išeiti. – Ekipas pakėlė balsą.
- Liepsiu atnešti jums keptos žuvies su bulvėmis ir...
-Traukis! – Efrėja dingo šešėlyje, staiga iš niekur pasirodęs rytietiškas kardas juodais ašmenim šniojo Gertrūdai per liemenį...

  TAUKŠT! Raudonplaukio pilvūzo galva vėl tvojo į grindis. Garsus juokas. Labai daili padavėja mėlynomis akimis atsisuko ir mirktelėjo Ariui. „Ji maždaug mano amžiaus... “ pagalvojo jis. Aris, Efrėja ir Ekipas sėdėjo „Švytuoklėje“ ir šnekučiavo valgydami keptą menkę.
-Mėšlas. – Nusikeikė žynys. - Mes jame iki ausų.
Atmintis grįžo ir Aris vėl pajuto panikos jausmą kažkur krūtinėje.
-Bet... Juk... Suknista kalė. – Efrėjai irgi grįžo atmintis.
-Ekipai, kaip tu mus grąžini į realybę? – Paklausė Aris.
-Išlavintos smegenys įžiūri dvi puses. Tai panašu, kaip tie galvosūkių piešiniai – jei žinai, kad taurė yra ne tik taurė, lengvai pamatai du veidus. Reikia tik žinoti, kad protas visad turi ieškoti. Būnant čia, jūsų smegenis užliūliuojamos, tik labai išlavintos smegenys visad abejoja.
-O kas, jei mes visiems pasakysime kas čia vyksta? - Aris nužvelgė smuklės lankytojus. Kažin, kiek metų kai kurie jų čia įstrigę? Šimtą? Tūkstantį?
-Nežinau, Ari. Šie žmonės paprasti, jų protai paprasti. Kai kurie jų čia turbūt šimtmečius. Jų protai toli ir giliai po migla. - Senis susirūpinęs suraukė antakius.
-Vadinasi jų protus reikia išvalyti nuo tiek ilgai pumpuojamo melo. Ryškiausiai sakinys popieriuje matosi, kai tas popierius tuščias. Transas. – Apie transo būseną Aris sužinojo iš driadžių, kurios mokydavosi to nuo jaunų dienų. Transas – geriausias draugas, jei netyčia atsikeli žiemos miego metu.
-Išmintingai kalbi, jaunuoli. Nagi, nagi. - Senis pradėjo raustis savoužantyje  ir kažką radęs nuskubėjo prie židinio. Švystelėjo į ugnį žiupsnį džiovintų žolelių, ugnis subangavo, suūžė ir toliau sau spragsėjo. Ekipas grįžo atgal, rodės patenkintas. – Dar kelios minutės. – Pamerkė akį Ariui.
  Belaukiant kol nuodingi dūmai pasiskirstys, rudaplaukis vėl apsivertė gerdamas alų, o dailutė padavėja eilinį kartą Ariui mirktelėjo. „Po kelių šimtų kartų jausmas nebe tas“ pagalvojo sau Aris.
-Dabar. -Sušnypštė Ekipas.
Efrėjai nereikėjo kartoti dar kartą. Blyksnis ir Juodoji atsirado ant baro.
-Žmonės! Jūs visi esate valios įkaitai! Jus apkvailino šita stora boba ir gyvenate tą pačią valandą šimtus kartų! – Iš visų plaučių rėkė Efrėja.
Šurmulys akimirkai nuščiuvo, žmonės sumišę dairėsi vieni į kitus. Ponia Gertrūda staiga atsisuko ir pradėjo klykti veriamu balsu lyg ją skerstų kaip kiaulę. Tuo metu smuklėje kilo baisi sumaištis, žmonės susiėmę už galvų stojosi ir vartė stalus, klykė kaip pamišę, verkė ir juokėsi. Galinė patalpos siena ėmė drebėti, įskilo ir... pradingo į nebūtį. Staigus žmonių realybės suvokimas pradėjo griauti iliuziją. Ponia Gertrūda vis dar taip pat veriančiai spiegdama lakstė iš kampo į kampą kaip beprotė, o jos figūra ėmė irti – didelės krūtys atsiskyrė nuo kūno ir nulėkė į nebūties juodumą. Baldai, žmonės, sienos, viskas iro ir smego į nieką. Aris stovėjo ir juto, kaip pamiršta, demonas stengėsi iš paskutiniųjų užspausti abejonės kibirkštį smegenyse. Ekipas čiupo Arį ir nusitempė jį prie durų, netrukus šalia jų atsirado ir Efrėja.
-Greičiau, greičiau, tikri džentelmenai žino, kada laikas išeiti!
Aris trumpam atsisuko. Iš ponios Gertrūdos liko tik siaubingas skeletas. Viskas -putnumas, raudoni skruostai, platūs klubai, mamiška šiluma buvo tik svetimas laikas. Ir dabar tas laikas buvo iš jos atimtas. Paskutinis šiurpus klyksmas ir tai kas liko iš Ponios Gertrūdos dingo juodoje tuštumoje. Šoninės užeigos sienos jau buvo prarytos nebūties, kai jie pasiekė duris. Šį kartą niekas jų neužstojo. Aris, Ekipas ir Efrėja išvirto į lauką.
***
  Atsikvošėjęs Aris pastebėjo, kad jau yra sniego. Buvo siaubingai šalta. Jis apsidarė ir už kelių žingsnių pamatė besipurtančią nuo savęs sniegą Efrėją, šalia jos sėdėjo Ekipas. Už jų stovėjo didelis iš rąstų suręstas pastatas samanomis apžėlusiu stogu. Iškabos nebuvo. Langai nešvietė. Šurmulio nesigirdėjo. Pastatas atrodė apleistas.
-Ar kas nors išėjo su mumis? - Paklausė Aris.
-Ne. Ko gero niekas negalėjo susitaikyti su realybe ir išprotėjo arba jie ten užsibuvo per ilgai. Jiems paprasčiausiai nebeliko laiko. – Ekipas atrodė labai pavargęs. Senis sunkiai alsavo ir garas einantis jam iš burnos lėtai sklaidėsi saulės spinduliuose.