Laiko dūžiai

Lapai žemėn neturi nukristi. –
Vartos vėjas lyg vaikas ir krykščia,
Juos išblaško nuo medžio prikyštės,             
Vartalioja... O laikrodžiai tiksi.

Taip ruduo laiko dūžiais į širdis                           
Man ir tau patyliukais pabeldžia.
Džiaugias saule laukai vakarykšte
Ir pagelsta... Žolynuose – rasos.                       

Iškeliauja būreliais varnėnai.
Kas gi, kas gi, juos dar sulaikytų?!
Jei jau rudenio rasos iškrito,
Tai branginkime dieną kiekvieną.