„Vaikystė- stebuklas.
Stebuklas- tikėjimo šaltinis“
L. Donskis
Štai namas, kurį pastačiau.
Žinoma, jis kitoks, nei įsivaizdavau vaikystėje. Tuomet svajodavau, kad jo stogas raižys debesis, o aš stebėsiu visą pasaulį iš viršaus. Šiandien, pro stogą krebždenančių medžių viršūnes, stebiu saulėlydžius ir saulėtekius. Anuomet tikėjau, kad šiam name taikiai sugyvens viso pasaulio žmonės, dabar gi gyvenu čia viena. Sau ir su savimi, nors kartais aplanko svečiai. Kartais ilgais vakarais medituoju ir geriu kvapnia mėtų arbatą, kartais su nerimu mąstau apie dieną, kai namo pamatai pradės irti ir byrėti.
O kas jei liks tik tuštuma? Tuomet teks statyti iš naujo ne tik namą, bet ir save. Nulipdyti naują mintį, naują svajonę, naują laimės troškimą. Teks iš naujo mokytis pajusti, matyti, paliesti, ragauti. Patikėti, kad visa, kas sukurta, yra stebuklas.