Aris. Pas driades.

... berniukui aptemo akyse ir jis buvo beprarandąs sąmonę, kai pajuto ranką, lanksčią it vijoklis,  apsivijančią liemenį ir keliančią jį aukštyn į šimtamečio ąžuolo viršūnę...

                                                ***

Aris nubudo ir saldžiai nusižiovavo. Gulėti buvo patogu ir jis nė neatsimerkęs apsivertė ant kito šono. Po truputį, lyg iš tolumos garsėjantis aidas jį pasiekė prisiminimai – šaltis, alkis, troškulys, vilkai... Realybės suvokimas smogė lyg kumštis ir jis pašoko. Apsidairęs pamatė, jog yra kiaušinio formos kambaryje, kurio sienos, lubos ir grindys buvo iš vijoklių, pro juos šen bei ten vis švystelėdavo rytinės saulės spinduliai. Šalia iš tų pačių vijoklių suvyto gulto buvo padėtas didelis kažkokio augalo lapas, kurio įduba buvo tokia gili, kad be vargo galėjai naudoti jį vietoj puodelio, šiame keistame inde buvo vandens. Tačiau berniukas nebejuto dar vakar taip alinusių troškulio bei alkio, tiesa sakant, jis jautėsi puikiai, netgi laimingas. Ariui apžiūrinėjant šį keistą kambarį, už jo nugaros atsivėrė durys. Vaikas neišgirdo nei žingsnių nei vyrių džirktelėjimo, tik pamatė šviesą sklindančią pro duris. Atsisukęs išvydo dvi keistai apsirengusias mergaites. Jų plaukuose kerojo tie patys vijokliai iš kurių buvo suręstas šis keistas kambarys, trumpi sijonėliai iš didelių lapų buvo ryškiai žali, o rankoje kiekviena laikė po trumpą lanką.  Mergaitės pamojo prieiti ir Aris pakerėtas šių mažųjų karių išvaizdos klusniai išėjo pro atvertas duris. Jeigu berniuką apstulbino mergaičių apdarai, tai ką jis pamatė išėjęs laukan, tiesiog pribloškė. Prieš akis atsivėrė didžiulių medžių kamienai, apraizgyti gražiais baltais žiedais žydinčių vijoklių, vijokliai buvo suformavę galybę kiaušinio pavidalo kokonų, tarp kurių buvo nutiestas takelių ir kopėčių labirintas. Aris viešėjo slaptame driadžių mieste, esančiame kažkur giliai Fariate. Pamačiusios berniuko nuostabą, jį lydinčios driadės šyptelėjo ir grakščiu mostu pakvietė jas sekti.
Driadės Iltrine buvo bene mistinės būtybės ir mažai kas jas buvo matę, kad apie tai papasakotų. Nelaimėliai pirma dažniausiai pamatydavo strėlę baltais žiedlapiais vietoj plunksnų stirksančią savo krūtinėje. Jos buvo nebylios, smulkios it mergaitės (Ario palydovės buvo visiškai suaugusios driadės, nors tik keliais centimetrais lenkė jį ūgiu) ir retai įsileisdavo svetimšalius, ypač vyrus, į savo valdas. Šios gamtos dukros gimdavo it medžio vaisius ir mirdavo nukritusios lyg nudžiūvęs lapas. Aris buvo girdėjęs apie jas pasakose ir padavimuose ir greitai suprato kas jos per vienos. Tačiau jis nesuprato, jog buvo pirmas ir vienintelis vyras įžengęs į jų kabantį vijoklių miestą gyvas. Jos nieko nešnekėjo, jis jų ir nešnekino – protingas vaikas viską suprasdavo tik pamatęs. Maistas buvo tik pačių augalų duodami vaisiai, vanduo tik rasa susirinkusi ant lapų. Jis niekada nesileisdavo žemyn, bet pavydžiai stebėdavo žvalgybinius driadžių pulkus išsiruošusius kelionėn. Orui bešąlant, vijoklių kambariai traukėsi kol nebeliko jokių plyšių. Kūno šiluma sušildydavo visą kokoną, o vijokliai neišleisdami kaitros pumpuodavo gryną orą. Gamta žiemą užmigdavo, medžiai numesdavo lapus, tačiau miestas tebežydėjo baltais žiedais. Aris suprato, kad driadės irgi ruošiasi žiemos miegui – kiekviename mažų kambarėlių, nuo lubų nukaro tuščiavidurė vijoklio šaka. Tai buvo gyvybės gija, maitinanti ir palaikanti organizmą gyvą šios žiemiškos hibernacijos metu. Kaip motinos įsčiuose jos siurbdavo gamtos syvus ir gamta su rūpesčiu maitindavo savo dukras. Atėjus laikui, Aris kaip ir visi, nuėjo į savo gamtos lopšį ir pasiruošė miegui. Jis jautėsi pavargęs, labai pavargęs, bet ramus ir laimingas. Nuovargis apėmęs jo kūną buvo malonus ir atsigulęs jis pasijuto smengąs į minkštą vijoklių patalą, ir pradėjo žįsti motinos gamtos jam atkištą krūtį...