Ali

Minkšas vaikiškas Ali pasaulėlis ėmė kietėti, kai vieną rytą išgirdo tėvo sprendimą:
- Ali, mes su tavo motina nebegyvensim kartu.
Vaikas neverkė, neliūdėjo, nes nesuprato, kas įvyko. Tačiau pajautė, kad jo širdutėje kažkas sustingo, nors niekaip negalėjo suvokti kas.
Tėvai niekada nesibarė jo akivaizdoje. Jam atrodė, kad nesibarė apskritai. Jautėsi saugus ir užtikrintas dėl ateities.
- Tau kurį laiką teks pagyventi pas senelę. Taip bus visiems geriau – pridūrė tėvas.
Ali, žinoma, mylėjo senelę, tačiau negebėjo suprasti, kodėl gyventi su ja jam bus geriau, negu su tėvais. Tačiau tėvo valiai priešintis negalėjo. Ir ne todėl, kad buvo tik vaikas, bet todėl, kad gerbė tėvą labiau už viską pasaulyje.
Kai atvyko pas senelę, bandė laikytis oriai, tačiau smalsumas ėmė viršų ir negalėdamas tam pasipriešinti ėmė ieškoti atsakymų:
- Senele, kodėl tėtis nebenori gyventi su mama?
- Ali, tai vadinama skyrybomis. Tau bus sunku suprasti, bet tavo tėvai nebeturi ką veikti vienas su kitu. Viską, ką galėjo duoti vienas kitam ir šiam pasauliui, jau davė. Tame tarpe ir tave. Tai panašu į žaidimą smėlio dėžėje. Žaidi su draugu tol, kol jums kartu įdomu, arba tol, kol turite vienas iš kito ko pasimokyti. Po to arba ieškai kitų žaidimų, arba kitų draugų.
- Bet juk galima ieškoti kartu.
- Galima, mažas žmogau, bet būna taip, kad tau jau nebeįdomu, o tavo draugas dar nenori lipti iš smėlio dėžės.
- Juk galima palaukti.
- Nauji nuotykiai ir nauji draugai – labai vilioja ir sunku tam pasipriešinti. Bet taip, žiūrint į ateitį, laimingiausi tie, kurie vienas kito palaukia ir nuotykius patiria kartu. Bet gyvenime viskas sudėtingiau. Ir visgi, jei nori būt laimingas, gerai įsidemėk, ką tau pasakysiu. Kai tai suvoksi, tau atsivers nuostabios galimybės iš tiesų gyventi.
Vaikas išplėtė akis, pasiruošęs sugerti viską, ką senelė ruošėsi jam sugirdyti.
- Laisvė, mano mielas žmogau, - tai savęs apribojimas.
Žinoma, vaikas to nesuprato. Jis niekada nemąstė nei apie laisvę, nei apie ribas. Tačiau, kaip buvo paragintas senelės, šią informaciją priimė giliai į save ir ilgą laiką nešiojo, bandydamas suvokti.

***
Pamažu Ali apsiprato su pasikeitusiomis gyvenimo sąlygomis. Greitai suprato, pagal kokią sistemą gyvena senelė.
Pirmadieniai – laisvi nuo bet kokių darbų ir susitikimų. Visą dieną senelė sedėdavo supamąjame krėsle verandoje ir gerdama ramunėlių arbatą skaitė knygas.
- Senele, juk tu jau viską žinai, kam tau skaityti?
Senelė nusijuokdavo ir paglostydavo vaikui galvelę:
- Mirti protingam – gerai. Juk nežinai, kas laukia po to.
Tokie senelės pirmadieniai įskiepyjo Ali meilę knygoms.
Antradienis buvo apsipirkimo ir filmų žiūrėjimo diena. Antradieniai vaikui patiko. Kai grįždavo iš mokyklos, senelė pasisodindavo jį į savo seną pikapą ir abu važiuodavo į miestelį apsipirkti visai savaitei. Visuomet užsukdavo į vaizdajuosčių nuomos punktą, kuriame senelė buvo žinoma ir gerbiama klientė. Rimas, vaizdajuosčių nuomos punkto savininkas, nusišypsodavo, pamodavo savo dideliu delnu ir sušukdavo:
- Malonu jus matyti, ponia Aida! Ko pageidausite šiandien: klasikos, šiek tiek siaubo, o gal romantikos? - visa tai skambėdavo labai nuoširdžiai.
Senelė mandagiai ir rafinuotai, kaip tik ji viena mokėjo, pasisveikindavo su Rimu ir išsirinkdavo tris filmus: vieną animacinį, kitą iš klasikos skyriaus, o trečiasis priklausydavo nuo nuotaikos.
Grįžę namo pasigamindavo pietus ir žiūrėdavo filmus. Po to senelė ilgai kalbėdavo su Ali apie savo jaunystę, gyvenimo vingius, sutiktus žmones. Galiausiai Ali, nors ir buvo labai susidomėjęs senelės pasakojimais, užsimanydavo miego ir atsiduodavo šiam viską užvaldančiam fiziniam poreikiui.
Trečiadieniais senelę lankydavo jos buvęs vyras. Ali nesuprato kodėl, mat jiedu pjaudavosi lyg šuo su kate ir niekada nerasdavo bendros kalbos. Trečiadieniai buvo nemėgstamiausia Ali diena, nes visuomet baigdavosi taip, kaip baigiasi šeimos šventės.
Ketvirtadieniais senelė sulaukdavo viešnių – jaunystės laikų draugių. Iš pradžių jų buvo septynios. Tačiau vasarį mirė ponia Vanda. Dar po kelių savaičių – ponia Elžbieta. Galiausiai pas senelę rinkdavosi likusios penkios draugės: Melisa, Irena, Rimantė, Dana ir Rožė. Visos šios ponios buvo skirtingos, tačiau jas siejo tiek daug bendrų dalykų - pradedant raukšlėta oda ir baigiant bendra praeitimi - kad Ali dažnai jas sumaišydavo. Todėl, kai senelė liepdavo poniai Melisai nunešti puodelį kavos su pienu, poniai  Irenai – pyragaitį su kremu, poniai Rimantei – mėtų arbatos, poniai Danai – dubenėlį razinų, o poniai Rožei – lukštentų saulėgrąžų indelį, Ali visai susipainiodavo, o ponios imdavo smarkiai juoktis savo prikimusiais balsais ir galiausiai vaikui pasidarydavo labai šlykštu žiūrėti į jų susiraukšlėjusią odą bei liūlančius pilvus, todėl šis išbėgdavo iš kambario minutėlei atsikvėpti. Ponios žaisdavo kortomis, gerdavo brendį, rūkydavo brangias cigaretes ir nuolat kalbėdavo apie tą patį. Jo senelė, nors taip pat buvo raukšlėta, tačiau išsiskyrė iš šių ponių aristokratiška povyza. Ji nesistengė tokia būti, ji tiesiog negalėjo būti kitokia. Tai be galo žavėjo vaiką ir taurino senelės įvaizdį jo akyse.
Penktadienis buvo puiki diena, nes senelė pasiimdavo Ali iš mokyklos ir jiedu traukdavo į žygius. Kartais žvejodavo, kartais piknikaudavo, o kartais kopdavo kalvomis ar vaikščiodavo tankiai apaugusiais miškų takeliais. Vaikui nepaprastai patiko šie žygiai. Jis mėgavosi gamta ir senelės dėmesiu. Grįžavo namo išvargęs ir laimingas.
Šeštadieniais pas senelę atvažiuodavo tėtis, aplankyti jų abiejų. Ali, per savaitę prikaupęs daug įspūdžių, kurie suguldavo jo mažoje galvelėje, negalėdavo nustoti visko pasakoti tėčiui. Šis klausydavo sūnaus įdėmiai, kaip retas kuris tėvas klausosi vaiko, ir pats dalindavosi savo savaitės nuotykiais, žinoma, tais, kuriuos galėjo pasakoti. Galiausiai šeštadienis ir tėčio vizitas baigdavosi. Tai labai liūdino Ali, nes, nors ir priprato prie gyvenimo su senele, jo siela šaukėsi tėvų. Jam, tokiam mažam ir trapiam, reikėjo jaustis saugiai. Taip saugiai, kaip jaustis gali tik su tėvais.
Sekmadieniais Ali lankydavo mama. Ji paprastai pasiimdavo vaiką iš senelės ir jie visą dieną pramogaudavo. Mama buvo pasikeitusi, vaikas tai jautė, tačiau nesuprato, kas būtent mamoje pakito. Visgi jis džiaugdavosi mamos apsilankymais ne mažiau nei tėčio.