...

Užuolaidas į šonus, kad atverti langus:
štai toliai – žvelki į galingus
vaizdus ten. Jiems kaip tik palankūs
rytiniai vėjai. Saulė, pasislinkus
į šalį, šviesai kužda kampą,
ši prisitaiko, tad šešėliai klumpa
ne per ilgi, kai kur sutampa,
tad savyje pažadini  Kolumbą
ir iškeliauji lango neuždaręs,
ir nesvarbu, kad nerakintos durys,
jei grįžti lemta – geradarės
ten dulkės tol sargaus, kol tūris
namų leis kvapui susigerti
lyg slopti garsui iš aukščiausio forte
į tą piano, užspeisto į kertę
ir pasibaigiančio d dur akorde,
jei grįžti lemta – nesvarbu tolumas,
jei iš kalnų, vis vien tai pakilimas,
net viską žinant būt suglumus,
nes glumina bet koks likimas,
o jei nelemta, ką gi. Kas nelemta
taip pat juk lemta, nes juk gimta
čia  po žvaigždėm nedidelėm tą
akimirką, kai mezgėsi nerimta.
Užuolaidas į šonus. Vaizdas veria
mintis karoliais. Mintys buria.
Ir užburia akimirką netvarią.
Kolumbas liepia kelti burę.