Judėjimas

Eisiu jo pasitikti, –
tarė Alisa.

Ir ėjo septynias žiemas:
devyniolika kalnų įveikė,
plaukė laivu –
didesniu už jos širdį,
bet mažesniu už kantrybę.

Tiek toli žengus –
sustot negaliu, –
tarė ji.

Dienos ritos –
viena per kitą,
kaip siūlų kamuoliai
močiučių kilimais,
kol užkutena kandys.

Kas užkutens Alisą?

Kad ji sustotų
ar bent dvejotų –
ar teisinga kryptim ji išėjo?

Niekur daug nežiūrėjo –
pasigavo pėdą lauke,
mistiniame laike
sekė jam pasakas
ir tikėjosi vis –

susitiks palei jūrą:

nusiims kepures
ir šoks į bangą,

ten ras jo ranką –
plauks tol,
kol jėgų nebeliks.

Va taip
ji jį pasitiks.


2017 10 13