„being you“ 2/3

Pakila nebuvo tokia didelė, kokia vaikinui pasirodė iš toliau. Vietomis, siaurais lopinėliais, išmarginta raižiniais. Keletas iš jų buvo itin ryškus. Dideli ir lygūs simboliai, taip giliai įsirėžė į akmens paviršių, jog šis ištrupėjęs. -Šię raižiniai. Ką jie reiškią?
-Tai vardai. Viso jų yra dvylika, tik dauguma yra per daug apgadinti, kad būtų įmanoma įskaityti.
-Taip tas matosi... Manau galėčiau užkobti jais iki viršaus.
-Puiku. Tuomet greičiau. Man čia nepatinka. - nekantriai vaikiną pertraukė Liuciją. Tai Almeto nenustebino. Jis buvo spėjęs priprasti prie, netikėtų, mergaitės nuotaikos svyravimų. Iš pat pradžių jį tai stebino. Tol kol mergaitė nepradeda kalbėti, galėtum pasakyti, jog tai mažas angelėlis. Tačiau Vaikinas iš šio mažo angelėlio išgirdo tokių pasisakymu, kokių joks, jos amžiaus vaikas nėra niekada pasakęs. Vienintelis Liucijos bruožas, kuris vaikinui atrodė tinkantis mažai mergaitei yra jos impulsyvumas. Kartais jos reakcijos, būdavo netikėtos Almetui. Prieš porą dienų, vaikinas pagavo save linksmai kikenanti iš mažosios Liucijos. Nuo tos dienos, kai paliko Elijų Paveikslo kambaryje jis pamiršo kas yra tikras ir nuoširdus juokas. Užverdamas senelio kambario duris, jis kartu užvėre ir dar vienas duris. Duris, už kurių liko šeima, draugai ir viskas kas jam primintų apie praeitį, apie laimės kupinas dienas, kurios iš jo buvo atimtos. Visus prisiminimus, kurię keltų bent menkiausią galimybę vaikino mintims nuklysti link jos. Šios durys buvo užrakintos tik vienu užraktu. Tokiu, kad pats Almetas jau niekada negalės jų vėl atverti. Tai padaryti gali tik kitas žmogus. Žmogus, kurį vaikinas pažadėjo sau, jog būtinai dar pamatys.
-Tuomet lipk man ant pečių ir keliaujam. -Mergaitė įdėmiai pažiųrėjo į šią gamtos, per daugelį, šimtmečių suformuotą pakilą. Jai ji pasirodė neįveikiama, ją gąsdino mintis jog jie nukris. Tada pažiųrėjo į Almetą ir nurimo. Vaikino akys jau buvo įpusėjusios būsimą maršrutą į viršų. Liucija nieko nesakydama iškėlė abi rankas į viršų, link Almeto ir sustingo. Tai atkreipė vaikino dėmesi ir jis atsisuko į mergaitę. Akimirką tylėdamas mąstė ką reiškia šis Liucijos gestas. Mergaitė taip pat tylėjo. Laukė. -Ar ji laukia, kad aš... -Mąstė vaikinas. Atsakymas į neužbaigta klausimą, su savim atsinešė mažytę šypseną vaikino veide. Viską supratęs, taip pat, nieko nesakydamas jis užsikėlė mergaitę ant pečių ir pradėjo lipti viršun.
-Tie vardai? Jie užrašyti man nematytais ženklais... Kam priklauso tie vardai?
-Tau nėra būtina tai žinoti. Bentjau kol kas, ne. Dabar tau reikia suprasti kas mūsų laukę viršuje. Leisk tau papasakoti apie žaidimą, kurį aukštieji žmonės vadina „Ta ber Ro“.
-Skambus pavadinimas. Ką tai reiškia?
-Žaidimas mirtimi. -Šaltai be emocijų atsakė Liucija. Panašu, kad šis baugus pavadinimas mergaitės negąsdino. -Aš žinau, kaip jį laimėti. -Pasitaisiusi savąją apyrankę pratęsė mergaitė. Tai neliko nepastebėta Almeto.