Anp nuotykiai

ANP NUOTYKIAI

Turiu mažai laiko ir jėgų, todėl atleiskite, dėl neaiškaus ir nedetalaus pasakojimo. Jau artėja ANP barmicvos diena. Studentai, iš kolelio, ruošiasi daug rimčiau, nei aš. Jie labiau jaudinasi ir daugiau investuoja laiko ir pinigų. Tarpusavyje susitarė, kad kiekvienas iš jų namuose pagamins po patiekalą ir atneš į Kollelį. Ten turi atvažiuoti ANP Ravas, tai yra mokytojas, su pačiu ANP antradienį trečia 16 30. Kolelio studentai paruoš furšetą. Taip pat surinko pinigus ir nupirko visą mišnajot rinkinį. Tai padarė slapčia nuo manęs. Bet aš nugirdau ir sužinojau, apie ruošiamą staigmeną. Aš ir ANP pripratę gyventi kukliai. Emigrantai... Todėl didelės šventės nerengėme. Manėme jo pilnametystę atšvestį kartu kukliai. Praslinkti šešėlyje, nepastebimai. Bet bičiuliai mus pastebėjo. Šioje šalyje priimta džiaugtis ne tik savo, bet ir kitų džiaugsmu.
ANP grįžo iš Mechinos. Aš buvau pametęs raktą nuo namų, todėl ėjau link sinagogos. Nusprendžiau ten pasėdėti ir palaukti sūnaus.
- Teti, tetuk. – Išgirdau ANP balsą. Jis leidosi gatve. Pamaniau, kad reikia jį pasitikti su šypsena. Nors buvau pavargęs, sąmoningai nutaisiau šypseną ir laukiau kol pribėgs berniukas. Jis džiaugmingai pribėgo. Apkabinau ir pabučiavau jo kaktą. Jis vėl buvo purvinas. Paprašiau, kad persirengtų ir ateitų į sinagoga pasimelsti maariv. Šalia mūsų namų yra marokiečių sinagoga. Tai išeiviai iš Maroko. Malonus žmones. Iš pradžių į mūsų šeimą jie žiūrėjo įtariai. Bet po menesio prie mūsų priprato. Džiaugmingai sveikinasi. Pirštų galais paspaudžia tau ranką ir pabučiuoja savo pirštus, tasi būtų prisilietę prie kažko įpatingo... Aš taip pat pradėjau taip sveikintis. Man ptiko ši tradicija.
- Ar žinai, šiandien mes pagaliau išjudinome tą akmenį. – Pasakojo sūnus, kai grįžau namo. Jie su draugais mokykloje kasa griovį, kalno šlaite. Pertraukų mutu. – Vienas berniukas pirmesnis nubėgo ir nieko nesuprasdamas kapojo akmenį. Kai pribėgau pamačiau, kaip jis sudavė per vieną akmenuką. Visas luitas sujudėjo. Galėjo jį straiškyti, o jis pats stovėjo po juo ir net nepastebėjo. Sušukome, kad šoktų į šoną. Tada tas 15 metų bernelis išsigandęs numetė kaltą ir spruko. Atsargiai priėjau iš šono. Pačiupau kaltą. Prieš tai buvau išsikasčs vietą stovėjimui. Mačiau kokį akmenuką kliudė penkiolikmetis. Todėl sudaviau per jį dar syki. Jis suskilo ir didysis luitas sujudėjo. Tas akmuo buvo tokio dydžio kaip puse mūsų stalo. Gal visą toną sveria. Sudaviau antra karta. Luitas susiūbavo. Braškėdamas slinko į apačią. Po akmeniu buvome iškase grumstus ir išrinkę akmenis. Po to smogiau lemiamą smūgį. Kaip per filmus pasigirdo tarsi sprogimas. Vaikai stovėjo iš duobės kraštų iš išgasčio atšoko. Pakilo juodų dulkių stulpas. Pro mane neskubėdamas riedėjo didžiulis akmuo. Jis lėkė greitai, bet tuo metu vaizdą suvokiau sulėtintai. Luitas trumpam sustojo ant duobės krašto, neskubėdamas pasviro ir nulėkė kalno šlaitu į apačią. Už kelių metrų trenkėsi į didžiulį spygliutą medį. Visos šakos suošė, o medis sulinko. Dulkėms nusėdus apžiūrėjome luitą. Jis tvirtai įsirėmė į medžio kamieną. Neįšeis jo išjudinti. Gerai, kad nenuriedėjo toliau, nes kalno papėdėje buvo tvora, o už jos kažkoks pastatas. Tikriausiai įsibėgėjęs, toks luitas lengvai pramuštų skylę namo sienoje. Viskas baigėsi gerai. Berniukai buvo sužavėti. Jie šypsojosi ir plojo man. Kai grįžomė į pamoką, visi jautėmės didvyriais, nes sugebėjome išjudinti didelį, didelį akmenį.