Aš - spinduliuoju gera nuotaika. Visai įdomu. Tik va - yra viena bėda: žmonės dažniausiai to nepastebi arba neteisingai supranta. Tada dažniausiai skauda.
Kartą norėjau paglostyti tokį gražų, geltoną šuniuką. Jo akytės buvo tokios gražios. Net gražesnės už sagas mamytės suknelėj. Aš jam pasakiau, kad jis labai gražus.
Jis sulojo. Turbūt klausia ar sakau tiesą. Taip tu tikrai gražus. Galiu prisiekti. Ar galiu tave paglostyti? Šuniukas tylėjo.
Aš priėjau dar arčiau jo ir ištiesiau ranką link jo blizgančio kailio. Jis iššiepė savo burną ir įkando. Man skaudėjo. O mamytė paskui labai barė, kam lindau prie kažkokio šunpalaikio. Ir dar sakė niekada taip nebedaryti, nes ji labai išsigando. Bet aš nenorėjau tavęs gąsdinti, norėjau tik paglostyti šunelį. Jis toks gražus.
Ji liepė man nebesiginčyti ir eiti į savo kambarį. Ir kad buvau šiandien toks negeras, negalėsiu šiandien žiūrėti televizoriaus.
Bet aš nepykstu. Mamytė juk negalėjo žinoti, kad aš su šuniuku paprasčiausiai nesusikalbėjau.
Su geltonu šuniuku juk kalbėjau žmonių kalba, o jis, tikriausiai, jos nemoka, kaip ir aš nemoku jo kalbos. O jeigu jis mokėtų žmonių kalbą, tai ja ir kalbėtų.
Gaila, kad šuniukai nesupranta žmonių kalbos. Dėl to man truputį ne taip linksma.
O savo kambaryje aš turiu žaislinį geltoną šuniuką, labai panašų į tą, kurį sutikau kieme, tik jo kailis ne toks gražus. Bet man vis tiek būna labai linksma su juo žaisti.