nesvarumo būklė

apsigaubsiu šilkine vėsa ir išeisiu į nokstančią tylą
balzganais rūkais sielon krintantį rudenį
kur  nebylūs sau priekaištai dyla
ten kur tu many audrą pabudini

kada kūnu jutau
jos nevaldomą gausmą
vanilino dangum kurį paukščiai pamiršo
tada skaudžiai lig gyvuonies išbrėžei liniją
kur laukimas
kvėpuoja
tarp virpančių pirštų

taip sunku
neturėti tavęs tyliai vakarui inkščiant
sulipdyti jausmus iš nakties pilkų tonų 
kai savęs nerandu sumeluotoj glamonėj
išsilieju sultinga gėla
tiktai jos nestokoju..

ir jutimo--
--- žemė 
        slysta
                po kojom