Kad kelionė neprailgtų, imi skaičiuoti stulpus pakelėje. Jau pusvalandis kelio kai autobusas šokčioja per duobes ir blaškosi nelyg kulka su raminamaisiais pašautas raganosis, kurį matei praeitą šeštadienį per Discovery Chanell. Kas buvo po to? Tik šnypščiantis ekranas, sniegas. Ir šiapus, ir kitapus ekrano, ten Afrikoj. Juodame ekrane mirguliavo lyg žvaigždės, smulkios ramunės, skelbimo lapukai: myli, nemyli, spjaudo, bučiuoja...
Pakaks. Pagavai save žiūrinčią į mirgantį ekraną, užhipnotizuotą. Programos pabaiga. Įstengei nuspausti pultelį. Ir pasaulis pranyko. Šiapus ir anapus ekrano.
Dabar svarbu pernelyg nesidairyti į šalis. Šokčioja, bėga stulpai, vienas vaizdas keičia kitą. Rodos, kad autobusas seniai stovi tik viskas aplinkui lekia ir mainosi. Tu turi būti labai atsargi, nes kai autobusas taip krato ant tavo kelių teliūskuoja akvariumas su mažomis auksažvynėmis žuvelėmis. Vanduo siūbuoja tarsi norėdamas išlipti pro stiklinės akvariumo sieneles.
Tu turi būti lygiai šeštą, ne anksčiau ir ne vėliau.
Galbūt jie leis nurišti raiščius. Tuomet pirmasis vaizdas bus dvi mažos blizgančios žuvytės nedideliame akvariume. Jų žaismas šviesoje bus raminantis, džiuginantis, leidžiantis pasinerti į savojo laiko marias.
Tu nurišai baltą raištį – bintą, septynis kartus apvyniotą aplink galvą. Ar taip atrodo šita... Mebijaus juosta? 13, 5 centimetrų kart septyni. Įsivaizduok, tai kone tavo žingsnio ilgis. Paimi mobilųjį telefoną ir atsidarai skaičiuotuvą. Šiaip sau. Tam, kad galėtum padauginti 13, 5*7.
Skaičiai visada ta sausa statistika. Kiek žuvo, badauja, kiek aukų kamuojasi po griuvėsiais. Tiek skaičių protas neapdoroja. Jam užtenka tiek, kiek yra rankos pirštų. Jais gali suskaičiuot savo gyvus ir mirusius. Daugiau ir nereikia.
– Ar matai ką – pašmėžuoji ranka prieš veidą.
– Kaip pro rūką – tokį tirštą, koks būna vasaros rytais, vakarais po lietaus...
Melavai. Iš tikrųjų tamsa buvo aklina. Tokios neišvysi net visai bežvaigždę naktį, užsitraukus žaliuzes ir kaip įmanoma stipriau įsikniaubus į pagalvę. Ši tamsa kitokia, visai kitokia.
Įsčių tamsa. Kaip gali kalbėti tiems, kurie jos neatsimena. Kaip neatsimena ir motinos pieno skonio.
Kam reikalingos dvi mažulytės kvailos žuvelės nedideliame akvariume, jeigu į jas niekas nežiūri? Kam saulės atspindžių žaismas, šviesos atšvaitai šokantys ant palatos sienų? Zeno meistrai klausė „Jei miške nuvirstų medis ir niekas negirdėtų, kokį garsą tai sukeltų? “ Dabar aš klausiu savęs – kam reikalinga saulė – milžiniškas dujų kamuolys, rudens spalvų gama, balti pirmojo sniego tonai, jeigu jo akys skendi tamsoje? Mes dar turime laiko, kol jis išmoks matyti pirštais, lyg kiekvienoje piršto pagalvėlėje būtų įsiūtas blizgus vyzdys, mes dar turime laiko, kol aš išmoksiu žiūrėti pro pirštus. Galbūt niekada. Sakoma klausa pasidaro aštresnė, prisilietimai labiau jaudinantys, subtilus lytėjimas drėgnų skruostų.
– Tu verki?
– Ne, tiesiog šiandien snigo. Snaigės tirpstančios nuo galvos kapsi ant skruostų.
– Nežinojau, kad kada nors sniegas būna toks šiltas...
Lankymo valandos baigėsi. Laikas baigėsi, dar bandei užtvenkti jį delnais, maldaujamu žvilgsniu į seselę. Buvo laikas, kad laikas ateitų. Mėgsti cituoti Celaną. Mėgsti cituoti ką nors, kai galva tuščia ir nėra nė vienos savos minties. Svetimas aidas, svetimi žodžiai, minčių kratiniai sudarantys savastį.
Išlipusi keliomis stotelėmis anksčiau eini per tiltą. Žvelgi į turėkluose nukabinėtas spynutes. Nejaugi tai meilės jungas, rūdijantis užraktas, daugybė spinelių sukelia liūdesį, baimę, kad šitiek širdžių užrakintų šaltu, žvėries narvo užraktu.
Persisvėrusi per tilto turėklus pili iš akvariumo vandenį ir žuveles, matai kaip jos blykstelėdamos žibintų šviesoje krenta į upę. Žvelgi – po tavo kojomis vis lėtėjanti upės tėkmė, kurią ima traukti blausi žiemos katarakta...