Nebylys

Nežinau, kiek dar liko kelio. Kelios dienos, o gal dar daug ilgų savaičių. Šitą kelią matuoju ne kojomis, bet laiku – atstumai virsta valandomis, nesuskaičiuojamu jų kiekiu. Laikas man virsta keliu, o kelias – laiku, daugybe smėlio grūdelių, gurgždančiu po parudavusia, negyva, sudiržijusia kojų oda. Tik nuo blauzdų pradedu justi, kad brendu per vandenį, kad dulkėmis aplimpa drėgni blauzdų plaukeliai, kad einu žole, kad mane prilietė dilgėlės, kad esu milžiniška, paskristi negalinti bitė, aplipusi laiko žiedadulkėmis. Sparnai man tik trukdo ropoti. Dešimt centimetrų... garšvos lapas, pienės stiebas, metantis ant manęs didelį savo šešėlį... aplenkiu žemės grumstus nelyg milžiniškas kalvas... pusmetris... kiečių stiebai – milžiniškos kolonos, varnalėšos lapai – džiunglių tankmė... metras... šviesmečiai – juk taip ir iš tolimųjų žvaigždžių keliauja šviesa. Ne, ji negali pavargti, sustoti pusiaukelėj, ji turi pasiekti kažkieno akis, gyva ar mirusi...

O kas aš esu? Toji šviesa ar tamsa, be garso plazdanti savo sparnais, apskriejanti žemės rutulį..? Apsičiupinėju. Visiškai nieko. Ak taip, aš esu lietuvis. Laikiau, tebelaikau save lietuviu, nors tai čia niekam neturėjo jokios reikšmės. Jie mane vadindavo nebyliu, sakydavo, kad man išpjautas liežuvis. Tylėdavau arba purtydavau galvą. Ir viskas.
Aš gerai suprantu rusiškai, lenkiškai – galiu paprašyti vandens, duonos, nakvynės, bet tyliu. Šalinuosi net pavienių sodybų, jeigu ko reikia, pats pasiimu vogčiomis. Tyliu, nes pripratau, kad mane vadino nebyliu. Prie savo vardo priprantama. Atrodo, kad mano kalba mirė ir visi, kurie ja šnekėjo, mirė kartu su ja.

Prisimenu, kaip dėdė mane mokė skaityti, išimdavo iš slėptuvės knygą, pageltusią lyg bičių korys. Aplink prieblanda, blausi šviesa, sklindanti pro langų plyšius, o gal balana, tirpstanti žvakė, gal šviesa, atklydusi iš žvaigždės... Jis uždėdavo savo grubią ir šiltą ranką ant manosios. Mano pirštą lėtai vedžiodavo lapo paviršiumi, tardavo raides kaip magiškas runas, užkalbėjimus, formules. Jis man sakydavo, kad raidės greitos kaip skruzdėlės, todėl kiekvieną reikia prispausti pirštu, kad nepabėgtų, mokė vedžiot mano pirštą po puslapius... o raidės... jos vis bėgo iš savo vietos, viena keitė kitą, jos judėjo, ropojo puslapiais, mano pirštais, delnais, rankomis, nugara, žeme, po kojomis, per aslą. Po visą trobą ropojo juodos raidelės, knibždėjo drabužiuose ir plaukuose, iki šaknų, iki karčios smegenų žievės.

Nė pats nepajutau, kaip mano pavargęs ėjimas virto panišku bėgimu. Širdis taip garsiai muša į smilkinius, lyg manyje plaktų milžiniška jaučio širdis, užimanti visą krūtinę ir pilvą. Nuo ko aš bėgau..? Tai buvo šunys, vilkai, nežinomi žvėrys... gal žmonės? Tik begalinis urzgimas. Nuo jo aš bėgau. Nuo urrrzzzggiimooo. Ak taip – tai mano pilvas, jis yra išbadėjęs žvėris, nuo kurio nepabėgsiu. Vilkas, tūnantis manyje, ėdantis iš vidaus, per pilnatį stūgaujantis kažką savo niekam nesuprantama vilkų kalba. Su žvėrimis niekada nesusikalbėsi, nors jie turi savo raštą – ant smėlio daugybė pėdsakų, jie lipa vienas ant kito, mirga po kojomis, tokie neperskaitomi, neiššifruojami. Tikslas, tema, kam visa tai skirta, kur visa tai veda?

Kartą, dar būdamas vaikas, į knygos puslapį įsipjoviau smilių. Didelis kraujo lašas ėmė ropoti kaip Dievo karvytė, šilta savo papilve braukdama nuo piršto ligi delno. Lašas po lašo kraujas nesulaikomai sruvo ir gėrėsi į žemę. Ne, tai jį godžiai gėrė lietuviškų žodžių šaknys, jis tekėjo jų perdžiūvusiais kamienais... Kaip dabar prisimenu, tas mano kraujas atrodė taip pat kaip rusų, vokiečių ar lenkų kraujas – jo irgi vėliau nemažai teko matyti – tik šito, maniškio, skonis palaižius atrodo truputį rūgštus, truputį sūrus kaip senkapių žemė. Šitas kraujas priklauso ne man, todėl ne man jį ir sulaikyti, jis išsprūsta kaip žuvis ir grįžta į savo požeminės upės tėkmę. Jį laižo žvėrys, pamiškėse stambius jo lašus renka vaikai ir veria ant smilgų.
Kiek kartų man teko matyti kraują? Pirmojo tikriausiai neprisimenu. Po to mainėsi įvairios jo spalvos ir atspalviai: ant baltų paklodžių, klėtyje ant šieno skaistus ir spindintis mergystės kraujas, raudoni mylimosios skruostai, kaklas, į kurį sutekėjo tamsesnis, beveik vyšnių spalvos, kraujas, lašantis iš prakirsto antakio, sniegas, nusidažęs paskersto paršelio krauju. Atrodo, kad viskas liejosi iš vienos apverstos taurės...
Krentu ir panyru į miegą. Dabar aš esu sakalas, sklendžiantis virs begalinių laukų ir miškų. Viskas aplink pilka, nespalvota. Matau pievoje judančias kelias tamsesnes dėmeles. Tai taškai. Tai du kiškiai, bėgantys nuo savo šešėlių. Leidžiuos žemyn ir šlapius savo pėdsakus – tai raštas, tai svetimos raidės, kuriomis užrašyti savi mano žodžiai. Žemės trauka tampa neįveikiamai stipri. Dideliu greičiu skrieju į savo kūną, gulintį žolėje – akimirka ir pašoku. Dabar aš vėl nebylys.

Į galvą ima mušti pabiros frazės. Vėl girdžiu tai, ką girdėjau seniau, savo žemėje. Tai du caro kareiviai, jie džiūgauja, kad mūsų spaudos puslapiai –  tupykloje praverčia valantis žopą ... vienas malonumas. Dar sako, kad tokiom knygom kūrenama krosnis teikia tokią šilumą, lyg ąžuolinės malkos. Tik kažkodėl jie nekenčia tos liepsnos kaitrumo, burnos ar lūpų, kuriuose likusi lietuviško žodžio forma. Kalbama, kad mūsų raidės tokios gajos kaip blakės – degtinės užgeri, sutraiškai tarp pirštų, pauostai, vėl užgeri...

Nežinau, kiek dar liko iki mano pažadėtosios žemės, bet jaučiu, kad joje išgirsiu tik svetimą kalbą, pamatysiu tik svetimą raštą ir akyse, ir veiduos, o gal jau net ir veidų neberasiu, tik dulkes ir tuštutėlę plynę. Galbūt ten rasiu svetimą tautą ir turėsiu teisę tylėti, nes vis tiek niekas nesupras tų pirmykščių garsų, tylėti, lyg iš viso būtum gimęs be kalbos. Tik su pirmapradžiu riksmu, lygiai tokiu pat, su kokiu ateina į šį pasaulį ir rusų, ir mongolų kūdikėliai, iš tokių pat įsčių, per tą patį kraują ir vandenį, tokia pat plona oda lyg beveik perregimas popieriaus lapas.

Bet mane, lyg amžinasis variklis, stumia iš tamsybių atklydusi mintis. Gal visgi rasiu išlikusią gyvą prieblandų gentį, grįžusią vėl į urvus, tuos lietuvius, kurie kalbasi, skaito knygas tik prieblandoj ir paslapčiomis, lygiai taip pat, kaip ir mylisi. Pradžioje šitiek noro, tik drąsos mažai. Akys ir pirštai dar neįgudę, jaukinasi popieriaus paviršių. Žodis virsta Kūnu.
Nežinau, kodėl ir kaip man pavyko pergyvent kelis šimtmečius, pėsčiam pareiti iš Niekur. Nežinau, kodėl vis dar kvepia neužmirštuolės žiedlapiai mano knygos puslapiuos, jų atminties galia prakvimpa mano pirštų pagalvės ir tas visa persmelkiantis kvapas atgaivina tai, ko nesugebėčiau prisiminti. Tai, ko galbūt niekada ir nebuvo.