Pasaka apie Krabiuką

Sėsk, paseksiu pasakėlę
Apie Krabų šeimynėlę

Buvo Krabas - tėtis rimtas
Ir Krabienė - tai mama.
Susilaukė jie Krabiuko -
Bus puiki, darni šeima!

Džiaugės žuvys ir vėžliai,
Šoko ir dainavo,
Džiaugės Krabas ir Krabienė
Net pasibučiavo!

Bet nebuvo taip saldu,
Atsitiko daug bėdų.
Krabas nosį nunarino,
Ir Krabienės akys tino

Nuo verkimo ir kančių...
Ach, kaip liūdna, neramu...

O Krabiukas, dar mažiukas,
Alkanas tupėjo,
Kol žuvytė kaiminytė
Bėdą pastebėjo.

Ir sukruto, kas tik gyvas,
Sudejavo - negerai!
Reikia gelbėti mažylį!
Ojojoj ir ajajai!

Ką gi mes dabar darysim?
Kuo jį rengsim, kuo maitinsim?
Aimanuoja Žuvija
Visiškoj neviltyje...

Bet nebūna pasakėlės
Be stabuklų ir vilties!
Kaip nebūna mažo vaiko
Be geriausios išeities!

Atplaukė toks keistas senis -
Išmintingasai vandenis,
Paėmė ant rankų vaiką -
Tą, kuriam pagalbos reikia,


Ir paklausė jis visų:
- Ar nėra kitų tėvų,
Tų, kurie mylėtų mažių,
Paglobotų laikinai,
Kol pasitaisys tėvai?

- Aš galėčiau, aš mylėčiau,
Paglobočiau ir padėčiau... -
Pasigirdo malonus
Balsas iš kažkur švelnus.

Ir Krabiukas tas mažiukas
Verkt staiga nustojo,
Kaip prieš jį iš debesų
Kregždė atplasnojo.

Paskui ją oriu žingsniu -
Žvirblis - tikras tėtis!
Bus saugu ir ramu
Žaisti ir ilsėtis!

Pasiėmę jie Krabiuką
Draugiškai išėjo,
Pasilikus Žuvija
Džiaugės kaip mokėjo!

Na, o Krabas ir Krabienė
Rankų nesudėjo -
Jiems labai vaikelio savo
Iš širdies reikėjo.

Ir sujudo, ir sukruto,
Bėdas nugalėjo.
Jiems nuoširdžiai ir mielai
Žuvija padėjo.

Ir sugrįžo į namus
Vaikas vieną dieną -
Sustiprėjęs ir drąsus,
Nes daug gėrė pieno!

Ir gyveno sau gražiai
Krabas ir Krabienė...
Štai ir baigės nelauktai
Mūsų pasakėlė...

2017