Gyveni

Šiandien prisiminiau Adolį. Matai, Gintarai tu jį gerai atsimeni? Jis prieš kelius metus mirė. Prisiminiau, kaip jis palinko vieną vakarą. Susimastė. Pasakojo apie savo vaikystę.
- Mano dėdė Dovydas, mokėsi Telšių ješivoje. Pas jį atėjo lietuviai draugai. Sako, rytoj bus akcija. Tavo vardas yra sarašuose... Jei nori mes tau padėsime pabėgti iš geto. Nes visus sušaudysime.
- Ne. - ATsakė Dovidas Milneris. - Aš esu Kūrėjo tarnas, tokį likimą Jis skyrė mūsų tautai, ir aš nenoriu atsiskirti nuo savo tautos. Aš su džiaugsmu priimu viską ką Kūrėjas man duoda. - Taip jis pasakė. Adolis pasikrapštė didelį pilvą. Paskui pasikasė galvą. Ironiškai intonacija pasakė: o kas iš to? ir vėl susimastė.
- Kitą dieną atėjo jo draugai. Pagal sąrašą surinko žmonės ir išvežė į Rainių miškelį. Ten visus sušaudė. Kodėl mano dėdė nepabėgo? nesuprantu.
Šiandien mąsčiau apie tai. Šiandien jau miręs Dovydas, jau miręs Adolis. Mirtis visų fizinių būtybių galas. Bet atrodo, kad supratau Dovydo Milnerio poziciją. Galiu pasakyti, kad ji man miela ir artima. Nes geriau gyventi amžiną gyvenimą, nei merdėti ir įsivaizduoti, kad gyveni.