7 dalis Aš noriu

Vienuoliktos A klasės auklėtoja visą iškilmingąją dalį stovėjo prie durų ir pastoviai akies krašteliu stebėjo Mykolą ir Juozą. Komisaras būdamas nedidelio ūgio, per priešais sėdinčių galvas nieko nematė, o per daug ir nesistengė ką nors pamatyti. Pradžioje dar truputį pasidairęs ir pasistaipęs, nusiramino, parėmė galvą ranka, užsidengė akis, atsivertė segtuvą ir vaidindamas, kad skaito snaudė. Vienu metu matyt net knarktelėjo, nes šalia sėdintis Mykolas, bakstelėjo alkūne į šoną, o tas staigiai kilstelėjo galvą. Nieko nematančiomis akimis pasidarė ir vėl priėmė mąstytojo pozą.
Kas kita Mykolas. Kartais atrodė, kad salėje esančius žmones labiau domina, ne kas vyksta scenoje, o galinėje eilėje. Tai vieni, tai kiti nemokšiškai slėpdami smalsumą, lyg kažko ieškodami netyčia žvilgtelėdavo į kampą. Daktaro galvą buvo išlindusi virš prieš jį sėdinčių, o akys įdėmiai stebėjo kas vyksta salėje. Į kiekvieną sutiktą žvilgsnį jis maloniai šyptelėdavo ir nežymiai linktelėdavo, o vienai kitai smalsesnei ilgiau užsižiūrėjusiai mirktelėdavo akį ar net nežymiai pasiųsdavo oro bučinį. Galima buvo drąsiai teigti, kad didelę dalį svečių labiau domino Mykolas, o ne šnekantys scenoje. Net kalbėtojai sakydami kalbas, daugiau žiūrėjo į tą kampą, lyg žodžiai būtų skirti tik jam. Mykolas pamalonintas tokio dėmesio švytėjo, bet tuo pačiu atidžiai nužiūrinėjo kiekvieną abiturientą  Jis kelis kartus akiplėšiškai ilgiau žiūrėjo į prie durų stovinčia savo seną draugę vienuoliktos A klasės auklėtoją. Ta vaidindama, kad to nepastebi ir raudo ir balo, gal ne tiek išore kiek vidumi.
-Velnias tave ištraukė iš tos patiltės, - galvojo jausdama, kaip jos pirmo meilės akto partneris, gręžia ją savo žvilgsniu. Ji net sudrebėjo prisiminus kaip prieš daugelį metų, nesugebėjo atsispirti kerinčiam tamsių akių žvilgsniui, o po to dar keletą mėnesių be jokio reikalo lakstė į polikliniką pas gražuolį ginekologą. Meilė baigėsi, kai jis pasisiūlė padaryti abortą. Tai buvo skaudus smūgis, bet supratus, kad su tuo mergišiumi nebus laimingo gyvenimo sutiko. Tiesa, dar kelis kartus, būdama vedusi, buvo puolusi į jo glėbį, bet dėl to nė kiek nesigailėjo, nes  jos vyras per visą gyvenimą nekarto nesugebėjo suteikti tokios palaimos kaip Mykolas. Mokytoja net dabar nebuvo tikra, kad likus vieniems vėl nesuskystu ir neatsiduotu, tik klausimas ar tiek metų prasitrynęs po tiltu ką nors besugeba daugiau išskyrus maukti pigų birzgalą. Čia tave dievas pakorojo už sudaužytas ir apviltas moterų širdis, - riktelėjo desperatiškai mintyse mokytoja, - galėjai išsirinkti pačią gražiausia miesto moterį, o pakliuvai po turginės prekeivės padu. Fu. Tai varnai ir bomžas per gerai. Lakstė uodegą pakėlusi visam miestui karksėdamas „ mano Mykolas, mano Mykolas, o jums špygą. Karksėjo kol prikarksėjo, o tas net per daug nesislėpdamas pradėjo į šoną sukti, - mokytoja net nusipurtė ir pastebėjo kaip Mykolas šyptelėjo. Tas paleistuvis, net per atstumą sugeba pajusti kada moteris paisruošusi ji mylėti. Fu, bjaurybė, fu nekenčiu, sušnibždėjo, bet ne tiek piktai kiek valiūkiškai ir nukreipė žvilgsnį į sceną, - nors paskutinius metus jis leido patiltėje, - kalbėjo pedagogė mintimis pati su savimi, - bet išlindęs iš po jos ir susitvarkęs vėl sužadinai jau seniai pamirštus jausmus. Sėdėjai ten apsikabinęs butelį reikėjo ir sėdėti. Ko išlindai? Dabar vėl audrinsi jausmus, ne tik man, bet kitoms. Paleistuvis, - sušvokštė  ir akies kraštelių žvilgtelėjo į direktorę, kuri taip pat nebuvo abejingą Mykolui, bet turėjo jėgų atsispirti jo kerams. Duok viešpatie jėgų tam mergišiui sugrįžti į patiltę, - suriko  be garso ir atidžiai nužvelgė kampą kuriame sėdėjo jos auklėtiniai, - o Vilija atsirado, - sumurmėjo balsu pamačius savo auklėtinę- ir kaip ji prasmuko, nepastebėjau. Atrodo normaliai. Viskas gerai, gera protinga mergaitė. Paliūdės, parašys graudų eilėraštį ir užmirš tą mokyklos vargą – Patyltį Petrą-Tilčių.
Nors salėje viskas vyko pagal įprastą tokiems renginiams scenarijų, daugiametė mokytojos patirtis juto kažkokią įtampą salėje. Buvo aišku, kad ją kėlė ne tik ramiai snaudžiantis kamputyje komisaras, gražuolis Mykolas, bet kažkas kitkas. Tiek tėvai, tiek mokiniai, vis kažką pasišnibždėdavo, atsisukdavo į kampe sėdinčius vyrus, nepastebimai nužvelgdavo ją.
Negi jau apie Tilčių ištrimitavo, dingtelėjo galvon mintis ir žvilgtelėjo į Viliją, kuri sėdėjo įsitempusi, kaip kuolą prarijus. Neplojo, nesidairė, sėdėjo įsmeigus žvilgsnį į priekį.
- Jau sugalvojo kokią niekšybę, - sumurmėjo ir kaip nematomos rankos už virvutės vedama lėlė pajudėjo link scenos.
-O dabar mieli abiturientai kviečiame jus paskutiniam mokykliniam valsui, - lyg žaibas kirto į mokytoją vedančiosios žodžiai ir ji sustingo prie pat suolų eilės kurioje sėdėjo jos auklėtiniai, -merginos kviečia tėvelius, vaikinai....
-Minutėlę, - pasigirdo tvirtas Vilijos balsas ir ji atsistojo. Visi atsisuko į merginą. Ji stovėjo iškėlusi aukštai galvą, įsmeigusi žvilgsnį į sceną. Vedančioji sutriko. Abiturientė pasisuko, kad išeiti, bet pamatė suolų gale stovinčią klasės auklėtoją.
-Viliją liaukis, raminkis, - sušnibždėjo tyliai, bet mirtinoje tyloje jos žodžius išgirdo visa salė.
Mergina apsisuko ir nuėjo per kitą pusę. Mokytoja vos susivaldė neapibėgus aplinkui ir neužtvėrus kelio merginai. Apsižvalgė ir dirbtinai nusišypsojusi apsisuko. Vilija žingsniavo link scenos, mokytoja, akies krašteliu stebėdama Mykolą kuris taip pat sekė ją akimis, ėjo link išėjimo.
-Net tas storulis nubudo, - sumurmėjo pamačiusį komisarą kuris  truputi pasikėlęs žiūrėjo į sceną.
-Šiandiena mes susirinkome į išleistuvių vakarą, - pasigirdo Vilijos balsas nuo scenos tuo momentu kada mokytoja siekė durų rankenos.
Klasės auklėtoja sustojo ir pasisuko į kampą kuriame sėdėjo turgaus padre ir visų galų daktaras Mykolas. Jie abu susikaupę žiūrėjo į sceną, o ne į ją.
-Net jūs nuo manęs nusigręžėte, - sumurmėjo, nuleido ranką, apsisuko ir atsirėmė į sieną, - na varyk, varyk už visus mokslo metus, -  tarstelėjo ir sukryžiavusi rankas abejingai žiūrėjo į sceną.
- Gražūs, laimingi, pasipuošę, -tęsė mergina savo kalbą mirtinoje tyloje, - ir niekas nepastebi, kad tarp mūsų nėra vieno abituriento. Jis buvo ne toks, kaip mes. Vaikinai vadino jį šlubiu, kvailiu. Dažnokai pastumdydavo, pasityčiodavo, ar priklijavę ūsus siųsdavo į parduotuvę vyno nupirkti. Taip, taip ponia direktorė, nesipiktinkite, vyno, cigarečių  ir jūs tai puikiai žinote. Mergaitės bijodavo jo išplėstų, keistai besivartančių akių, iškreiptų pirštų ir raukdavo nosį kai jis ateidavo tiesiai iš savo pasaulio nešvariais ir nemaloniai kvepiančiais rūbais. Mes žinojome kodėl jis taip kvepia ir žinojome kur jo pasaulis, bet mes nedrįsome ten užeiti, ar bent pasidomėti kodėl jis ten. Viskas, kas buvo už  ribos skiriančios mus nuo jo atrodė, tamsu, baisu, luoša ir bijojome, kad tas kartais nuo jo sklindantis kvapas neapgaubtu mūsų ir neįtrauktu į ten.
Šiandiena ryte visi rašėme paskutinį mokyklinį rašinėlį. Keista, gal net kvaila tema „Kokiu keliu aš noriu eiti“. Pasijuokdami, pašmaikštaudami rašėme visi. Jis kaip visada išlenkęs nesveikos rankos pirštus, išpūtęs akis rašė kartu su mumis. Mokytoja pamačius puslapiuose pripaišyta įvairių ženklų pradėjo juoktis. Jis pasiėmęs  savo rašinį išėjo, nepaskęs jokio pikto žodžio. Kad jis išėjo, pastebėjome, bet kad jis vakare nesugrįžo į išleistuves niekas pastebėjo, niekas jo nepasigedo. Mes parašę klasėje paskutinį mokyklinį rašinį atėjome  pašokti paskutinį mokyklinį valsą, o jis išbėgęs iš klasės paskutinį rašinį pabaigė rašyti savo pasaulyje po tiltu iš po kurio nebegrįžo. Aš žinau, kad jis labai norėjo ateitį į paskutinį mokyklinį vakarą. Jis man dar prieš mėnesį parašė raštelį ir pakvietė paskutiniam mokykliniam valsui. Jei ne smirdėsi ir padoriai apsirengsi pašoksiu, atrašiau būdama tikra, kad jis toks niekada nebus. Prieš išleistuvių vakarą aš nubėgau į morgą, - mergina nutilo ir sunkiai valdydama jausmus nusisuko į langą. Minutėlę patylėjo ir pasisukus į tėvus mokinius, pedagogus vėl prabilo, tik jau ne tokiu tvirtu balsu, - manęs nenorėjo įleisti į mirusiųjų pasaulį. Sakė, kad man per anksti į TEN, bet įleido. Ten per anksti išėjęs ant lentynos, tarp kitų gulėjo Patiltys Petras visų pravardžiuojamas Tilčium. Jis buvo pasipuošęs, kvepiantis ir švarus. Geri kvepalai ir švara dvelkianti nuo jo užgožė kraupų mirusiųjų  pasaulį. Jis buvo pasiruošęs šokiui su manimi. Aš palikau jo kūną TEN, bet dalelę jos sielos  atsinešiau čia.
Mokytoja tik dabar pastebėjo abiturientės rankoje sąsiuvinį kurį buvo atnešęs komisaras.
Mergina pasidėjo jį ant delno ir lyg glostydama brangaus žmogaus ranką, švelniai ėmė versti puslapius. Salėje nesigirdėjo žmonių kvėpavimo, kėdžių girgždėjimo, nesklido pro pravirus langus kiemo šurmulys, salėje tyliai šiureno Tilčiaus patiltės užrašų lapai. Atvertus paskutinį nutilo vienintelis tuo metu sklindantis salėje garsas. Vilija atsikvėpė ir perskaitė: 

Aš noriu....