Rašyk
Eilės (72387)
Fantastika (2182)
Esė (1694)
Proza (10246)
Vaikams (2474)
Slam (49)
English (1094)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kadaise, seniai seniai, buvo senelis ir senelė, turėjo juodu vištytę ir gaidžiuką. Senelė pasiuvo gaidžiukui naujas kelnytes, o vištytei sijonuką ir išleido abu riešutauti...

Po daugelio metų Linda, kai jau brandaus amžiaus sulaukė, sumanė įsigyti augintinių.
Jau seniai ji tam ruošėsi ir vis nužvelgdavo ant sienos kabančias giminės istorijos nuotraukas. Pirmoji, seniausia, buvo nespalvota, mažytė, karpytais kraštais, kurioje sunkiai galėjai įžiūrėti senyvą moterį, glėbin pasigavusią vištytę ir gaidelį. Šalia, ant komodos guli lyg ir kažkokie rūbai. Pasak senųjų, tai kelnytės ir sijonėlis. Keista buvo senolė, gaideliui ir vištytei drabužius siuvo, istorija apie ją iš lūpų į lūpas iki šiol vaikams lyg pasaka sekama... Tai buvo Lindos prosenelė.

Kitoje nuotraukoje, jau lengviau įžiūrima, bet vis dar nespalvotoje nuotraukoje, Lindos močiutė už virvelės vedasi ožkytę, o ant akmens tupi viena akimi akla varna. Močiutė pasakodavo, kad varna labai protinga buvo, mokėjo į langą patuksenti, trobon įskridus ant pagalvės nutūpdavo ir duonos prašydavo. O už tai močiutei galvą snapu kasydavo... Gyveno ta varna tvartuke, su ožka Balte. Kartą atlėkė varna, patukseno į langą, bet vidun neskrenda - kviečia paskui save eiti. Suprato močiutė, kad ožkai pagalbos reikia. Nulėkė griūdama, o ten - du maži ožiukai rėkia, vos gimę į vandens puodą, iš kurio ožka gerdavo, įkritę, išlipt negali...
- Ožka ožka, ko savo ožiukų nežiūri, - subarė močiutė!
-Meeeee, o ko mano vanduo prirūgęs, išgert negalėjau, - gailiai apsimetinėjo ožka, nors vanduo buvo švarutėlis.
- Juze, ko ožkos vanduo nešvarus, - nepiktai burnojo senoji ant kaimynų bernioko, kuris vis atlėkdavo duonos su cukrum...
- O kad man akmuo koją pakišo, - nudelbęs akis atsakė trumpakelnis strazdanius.
- Akmenie, tu velnio, ko čia ant kelio riogsai? - jau pavargusi bambėjo bobutė.
- O kad mane arklys čia atspyrė, vežimą traukdamas... - pyktelėjo akmuo, - kaip gi aš neriogsosiu...
- Kumely senas, ar kojų nepakeli? - griebė botagą senė, bet arklys, garsiai sužvengęs, pasispardė tvarte ir išpylė puodą su ožkos vandeniu...
Varna garsiai kvatojo - teks dabar švaraus vandens atnešt. O ožka švelniai laižė mažylių nosis, tyliai šnabždėdama „Mano gerklė ne kaltu kalta, ne grąžtu gręžta, man švariausio ir skaidriausio vandenėlio reikia, kad pienelis mažiesiems saldus būtų... „

Linda pasuko galvą link trečiosios nuotraukos. Blankiai spalvotoje nuotraukoje šypsojosi sena moteriškė, iš tolo švietė auksinis dantis, o galvą puošė madingos „cheminės“ garbanos.
Išdidžiai šalia jos sėdėjo ilgaplaukis koli (sako, dokumentus turėjo ir mokytas buvo), o rankose Lindos motina laikė žiurkėną Trupinį.
Mama Lindai daug istorijų buvo pasakojusi apie savo numylėtinius. Labiausiai Linda mėgo tą, juokingą, apie šuns ir žiurkėno ginčą.
Kartą grįžusi namo Lindos motina rado verkiantį šunį. Tikrai tikrai, verkė! Krokodilo ašaromis! Lindos mama sakė, kad ir juoktis jos šuo mokėjo, ir bartis, ir liūdėti...
Taigi, šuo verkia, o po narvą laksto supykęs žiurkėnas.
- Kas gi nutiko mano vaikučiams? - globėjiškai paklausė iš kolektyvinio sodo už miesto į butą grįžusi šeimininkė.
- Žiurkėnas man ūsą nurovė! - stūgavo šuo.
- Ak tu mano besoti, - pasilenkė prie narvo moteriškė, - kodėl skriaudi šunį?
- Kur-gi kur-gi kur-gi... - lakstė po narvą Trupinys ir nekreipė dėmesio į klausiančiąją.
Šeimininkė atidarė narvo dureles, ištraukė žiurkėną, pasidėjo ant delno ir klausiamai pasižiūrėjo į gudrias akytes.
- Ko nori? - pyktelėjo susiraukęs ir ėmė ieškoti, kaip nulipti nuo rankos.
Lakstė jis šen ir ten, nulėkė viena ranka iki peties, šmurkštelėjo užantin, išlindęs vėl lakstė lyg akis išdegęs...
Šeimininkė vėl jį suėmė delnais ir juokdamasi paklausė:
- Kam šuniui ūsą nurovei?
- O ko tas durnius mane erzino? - suniurnėjo žiurkėnas ir greitu judesiu vėl nulėkė šeimininkės ranka žemyn.
- Jis pirmas pradėjo, - bosu suurzgė koli ir įsižeidęs nusisuko.
- Nagi, Trupiny, susikaupk, ko ieškai ir kur šuns ūsas? - atkakliai tardė šeimininkė.
- Kur - nežinau, nuroviau, nes norėjau... - atsakė žiurkėnas nei kiek nesutrikęs.
Moteriškė nuėjo virti vakarienės, o gyvūnai tą vakarą nebesikalbėjo.
Vėliau grįžęs Lindos tėtis sėdo valgyti sriubos ir, įsidėjęs šaukštą į burną, kad spjaus! Šuns ūsas su visa sriuba kad tykš, šuo su žiurkėnu kad šoks gaudyt! Vienas už vieno galo, kitas už kito - nepaleidžia!
Moteriškė alpdama iš juoko ant kėdės sėdo, nepataikė, po stalu nukrito, tėvas net šaukštą pametė, bėgdamas žmonos gelbėt, ant jo užlipo, griūdamas visą sriubą išliejo, šuo ant jos paslydo, dribo ir ūsą paleido, o žiurkėnas greitai greitai narvan nulėkė, dureles užtrenkė, po savo marliniais skudurais palindo ir tyliai nusijuokė - „Mano gerklė ne kaltu kalta, ne grąžtu gręžta... pamanykit... žinos, kaip mane erzint - vos prilįs, jo paties ūsu užkutensiu!.. „

Pamena Linda, kaip vaikystėje juokdavosi iš šios istorijos, nes jos pabaigoje mama visada kutendavo Lindą. Ir vis iš naujo klausdavo mamos, kaip tas ūsas sriuboje atsidūrė. Turbūt žiurkėnas, belakstydamas po jos glėbį, tą ūsą užanty paliko, o kai grįžęs tėtis žmoną bučiavo... Ūsas sriubon įkrito... Bet apie tai, kaip tėtis ją bučiavo, mama Lindai, žinoma, nepasakojo...

Taigi, dabar atėjo eilė Lindai. Ji jau perskaitė viską, ką rado internete apie atsakingą gyvūnų pasirinkimą, visas šunų ir egzotinių vorų veisles, apie zodiako ženklus, charakterių suderinamumą, vizualinį panašumą ir kitus patarimus. Aplakstė visas parduotuves, apžiūrėjo, kas kokius gyvūnus parduoda, apklausinėjo FB draugus ir jų draugus, kas ką laiko, kaip sekasi ir t. t.
Ir nusprendė Linda elgtis, kaip visi jos draugai. Nueiti ir išsirinkti gyvūną prieglaudoje. Padės vargšeliui.
Nuėjo. Išsirinko. Juodą kačiuką. Dovanų ir jo mėgiamą dubenėlį gavo. O kaip toje reklamoje - perki (imi) vieną, antrą gauni nemokamai. Kartu su katinėliu Ausyte, įsikibusi į dubenėlį, namo atkeliavo ir blusa. Pavadino ją Dantuku.
Taigi namuose gyveno trise. Linda, Ausytė ir Dantukas.
Linda ir Ausytė - oficialiai, o blusa - nelegaliai. Linda Ausytę lepino, popino, šėrė ir šukavo, kartu miegojo ir kėlė. O blusa tyliai tupėjo ir nuoskaudą augino. O iš pykčio naktimis abi kandžiojo. Ko tik nedarė Linda, kad imigrantės atsikratytų - ir dusino, ir iššluot mėgino, ta labai gudri buvo, slėptis mokėjo, tai ir gyveno.
Ausytė, kuris buvo visai ne katytė, o katinėlis, taip pat kovojo su blusa, kaip mokėjo - vis šeimininkei ją skųsdavo ir būtais-nebūtais dalykais kaltino. Pats pieną išpylė - Dantukas kalta (nes tai buvo blusa, o ne blusius), šlapiomis kojomis kompiuterio klaviatūrą sumindė - blusa kalta...
O blusa naktimis dantį grieždavo - „Mano gerklė ne kaltu kalta, ne grąžtu gręžta... „ - ir dar aršiau kąsdavo...
Kartą Linda perskaitė, kad yra tokia įmonė, kuri naikina anksčiau parazitais laikytus, gyvūnus. Tiesa, po paskutinio gyvūnų teisių gynėjų inicijuoto smulkiųjų gyvūnų priežiūros įstatymo, nebegalinti reklamuotis.
Bet ir tie negelbėjo. Blusa seniai buvo mutavusi ir tapusi atspari visai pasaulyje žinomai chemijai. Ją galima buvo išprašyti tik vienu būdu.
Ir tą būdą sugalvojo Lindos anūkė!
Ji atvažiuodavo pas močiutę ir ištisai žaisdavo planšete ar Lindos kompiuteriu. Net valgyti sunku būdavo prikviesti. Močiutė jai grasindavo akiniais, iškrypusiu stuburu, nykstančiomis smegenimis, visokiomis kenksmingomis bangomis, bet mažoji Onutė, pavadinta savo proprosenelės, kuri kadaise turėjo vištytę ir gaidžiuką, garbei, nebijojo nieko. Ji žinojo, už ją daug vyresni kompiuterinių žaidimų mylėtojai jau išgyveno iki 35 (!!!) metų, kaip jos mama, ir susilaukė tokių žavių vaikų, kaip ji, netgi jos močiutė sėdi FB, kaip didelė, o nei kupros, nei akinių neturi...
Taigi, kartą atvažiavusi Onutė sėdėjo naujame fotelyje su „reglaineriu“ ir, laukdama, kol į planšetę atsisiųs naujasis jos žaidimas, žiūrinėjo į nuotraukas ant sienos. Ji nuo gimimo žinojo visas tas istorijas ir jomis labai didžiavosi, mokykloje net rašinėlius apie jas rašė!
Akis glostė nuotrauką po nuotraukos, istoriją po istorijos... Ilgėliau akis užkliuvo už senosios Onos ir jos... vištytės...
-Močiuteeeee! - staiga pašokusi net suspigo Onutė...

***
Kitą rytą, po tos dienos, kai namuose apsigyveno plikakaklė višta Rožė, Linda rado žinutę FB - „Mano gerklė ne kaltu kalta, ne grąžtu gręžta, bet viskam yra ribos. Dantukas su jokiu snapu pasaulyje po vienu stogu negyvens!.. „

Užaugusi Onutė paveldėjo visas šeimos nuotraukas. Paskutiniojoje balintais dantimis šypsojosi jos močiutė Linda, ant kelių prisimerkęs murkė Ausytė, o narvelyje tupėjo Rožė, mėgindama išperėti medinį kiaušinį. Po nuotrauka buvo parašyta. „Akinanti šypsena be Dantuko“. Tai buvo mįslė daugeliui ateinančių kartų - kuris gi Lindos dantis galėjo būti protezuotas. Ir tik viena Onutė žinojo, kad Lindos nuotraukoje turėtų būti ir blusa. Tik jos dėka močiutės namuose apsigyveno Rožė!
2017-09-19 22:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-24 17:00
VilMynė
Ačiū, Mad Mū Zele :) Tikiuosi, kad ne visi skaityti tingi :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-20 22:57
MadMū Kitkits
pagyrimo
vertas
jūsų
triūsas
ir
turėtų
čia
dabar
prasidėti
penketukų
tūsas
jei
tik tai
kompanija
šita
nebūtų
tingesio
skaitymui
tokia
pilna
:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą