jis pasiimdavo
savo debesų delnais
ir nešdavosi
mane į upę,
kaip kačiuką,
tik ne maiše
palaižydavo
vos vos didesnis už
kukurūzo gurguolę
kūnelis vandenis
ir nešdavosi atgal
per rūkus,
per mano verksmą,
kai tik turėdavau progą
visada primyždavau
jam į švarko kišenę,
tik tam, kad tas
kvapas niekada
jo nepaliktų
jis visada buvo
bauginantis,
kaip juodas debesis
danguje,
kaip šnarėjimas
naktį už lango,
kaip kankorėžių barbenimas
į skardinį stogą,
kai lieki vienas.
jis pasiimdavo
savo akmens kietumo
širdimi ir nešdavosi
ten kur kurviu
kapojamos ramaus
miego durys,
kartą išmetė moterį,
dėl kurios galėjau
jį nudėti šimtus kartų,
bet buvau toks silpnas,
jog tik užsidengdavau
delnais ausis,
jis buvo taifūnas,
kerėtojas ir suokalbininkas
visada užliūliuodavo
visų pasitikėjimą
ir nugirdydavo
savo melu,
kas trečią naktį keliasi
ir ateina į mano sapnus,
kaip išvyti iš savo
senstančios galvos
seną niekaip
nesudūlantį vaiduoklį?