Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kaip ir kasmet suskambėjus paskutiniams vasaros varpams jis grįžo ir žvalgėsi. Kažkada mylėjęs, jautęs džiaugsmą dabar negalėjo pakęsti jaunų įdegusių kūnų, palaimingai geriančių į save saulės spindulius. Jam kėlė pagiežingą pykti vaikai basomis kojomis lakstantys po gėlėmis spindinčią pievą, ilgakojų merginų besiplaikstantys trumpi sijonai gaudantys praeivių žvilgsnius. Visa šviesa, pajūrio klegesys, bučinių neslepiančios poros jam buvo iki koktumo tušti ir nereikšmingi. Jis atsisėdo po medžiu, ant akių užsmaukdamas, seniausiai iš mados išėjusią skrybėlę ir užsimerkė... Atminties negatyvai įkyriai, tartum pasikartojančią kino ištrauką, vis primindavo JĄ.. Jos dangaus skaidrumo akių šypseną, rytą palinkusią virš apsimiegojusio veido, ir meiliai kviečiančią kartu sutikti saulę. Jos rankų, dvelksmą, kuris švelnaus vėjo prisilietimais glamonėdavo nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų... Tuomet jis didžiavosi savo patirtimi ir jos jaunyste... Išdidžiai, kartu susiglaudę keliaudavo po pasaulį. -Ji mano deivė, mano nuotaka, mano meilė - kartodavo sau mintyse nešdamas jai po kojų dar vieną dovaną... Jos šiltas juokas tarsi kviesdavo visą pasaulį patikėti, kad šioje žemėje nėra vargų, kad prarastojo rojaus sodas gali vėl atgimti, o su juo dieviška ramybė ir palaima... Tuo net jis buvo įtikėjęs.. O šventas naivume! skausmingai suvirpėjo vyro skruostai prisiminus rytą, kai pravėręs duris išvydo ją kito, jaunesnio glėbyje... Tą akimirką tarsi saulė užtemo ir širdį sukaustė neapykantos šaltis. - Pajacas, išduotasis, paliktasis - kiekviename sutiktame žvilgsnyje jis įskaitydavo pašaipą. Tarsi išplėštas iš gyvenimo džiaugsmo, ramybės ieškojo knygose, maldoje ir meditacijoje. Sunkiai dirbdamas, krovė turtų aruodus bet vienatvė tarsi jos šešėlis slėgė vis stipriau ir stipriau... Vyras atsistojo, palengva priėjo prie namo, kur tikėjosi rasti JĄ ir atidarė duris. Kambaryje mėtėsi per skubėjimą palikti daiktai, ištikimasis jaunas vėjas nerimaudamas ieškojo šeimininkės, plaikstydamas užuolaidas, o saulės spinduliai maudėsi dar šiltoje jos lovoje. Vasara, jo amžinoji meilė, susikrovusi lagaminus iškeliavo... nesulaukė... - gal ir nelaukė, - pagalvojo sunkiai atsidusęs Ruduo.
2017-09-18 12:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-18 20:34
Nuar
Pirmoji ir privaloma prozininko taisyklė - venkite daugtaškių, tiksliau, jų neturėtų būti iš viso, nebent tik paskutinio sakinio pabaigoje, jei tai būtina.
Trumpas tekstas su gausybe skyrybos klaidų. Mokytis niekada ne vėlu, jei tik iš tikro norite rašyti.
Ir pabaigai - čia ne proza, veikiau esė rudeniui. Gana savotiška, tačiau tuo ir patraukli, kadangi atrodo, kaip nedidelis natiurmortas. Prozoje šis tekstas atrodo nelabai vykęs. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą