Atsitiktinumai,
o jie yra beveik viskas,
atsiprašau už beveik, turi
tik tą vieną svarbumo priežastį,
kurią atranda vidinis
advokatinis rečiau nei prokurorinis
balsas, akim plečiant vyzdžius toj pauzėj,
kuri reiškia tarpeilutinę prasmę,
jog ko tik neatsitinka,
ir labai nedaug išrinktųjų, vienetai,
ložės nariai, išeinančių sparnas,
žino taisyklių išimtis
ir pasirinkimo smogti
niekuo kitu, o būtent jomis,
principus.
Vidinio balso galima nepaklausyti. Yra vienas principas, kurį įgyvendinus galima žaisti su kitais ir klausytis savo vidinio balso: advokatui ir prokurorui pirmiausia būtina apsaugoti save nuo savo poelgių pasekmių. Visi likę trupiniai vadinasi principais, teisingumu ir dar velniai žino kuo, nuo ko bloga darosi. Todėl geriau nebandyti sulyginti tų dviejų profesijų žmonių vidinio nusistatymo su kitais. Nieko nesigaus. Išskyrus įsivaizduojamą literatūroje įsitvirtinusią klišę.