puta

sudužusiam laše
gelmės juodas veidas
atsispindi skaidriais
laiko trupiniais
inkrustuotais
ilgesio granite

kažkur mano
vienišoj saloje
prisiglaudė ištremti
rugpjūčiai
nusiplėšę nuo kasų
žvaigždes
ten rytas naktį išdavęs
slepia akis
užmaršties delnais
ginkluotais
aštriais nagais
iki nuogumo
plėšiančiais plunksnas
gyvo paukščio
kur manyje glūdi 
pažymėtas randais

minčių smiltimis
pažiro tušti krantai
laukimo preliudija
skandink mane
juodoj gelmėj     
išplauks viltis
balta puta

nežūva tas
kas meilę
liudija