Žmogus ant skardžio

Naujai patekėjusios saulės spinduliai atsispindėjo lėtai tekančios upės paviršiuje. Pakrantėje esančioje seklumoje ešeriai vaikė mailių, o tolėliau skersai upe plaukė antis ir grupelė jai iš paskos sekančių ančiukų. Aplink zujo kregždės, akivaizdžiai susirūpinusios savo rytmečio reikalais, o netoliese augančių liepų viršūnėse, tarsi kažką kviesdama, kukavo gegutė. Net smulkiausios iš smulkiausių, mažosios skruzdėlės, nešiodamos šakaliukus dvigubai didesnius už savo kūno ilgį, kažkur skubėjo. Ant pakrantės, šaknimis įsirėmęs į potvynio nugremžtą skardį, stovėjo senas ąžuolas. Jis niekur neskubėjo. Trumpas bei kresnas, gamtos stichijų dešimtmečius bandytas jo kamienas buvo gerokai pasiviręs į upės pusę, bes jis vis dar stovėjo nenugalėtas. Iš kranto pusės, išilgai kamieno, buvo prikaltos smulkios lentelės. Jos žmonėms atstodavo laiptelius, kurias naudodavosi norėdami užkopti ant stambios, tarsi į upę tiesiančios rankos, šakos, nuo kurios vaikai vasarą įsibėgėdami šokinėdavo į šiltą upės vandenį, ir ant kurios jaunos įsimylėjėlių porelės sėdėdamos svajodavo bei raižydavo savo vardų inicialus. 
  Tą rytą ant šakos sėdėjo vienišas žmogus. Jis žiūrėjo į savo liūdną srovės iškreiptą atspindį vandens paviršiuje ir galvojo. Galvojo apie praeitį, apie dabartį ir apie nebūtį. Savo drebančių rankų pirštais atradęs vietą, kurioje vaikystėje išraižė savo vardą – žmogus pravirko. Jo skruostu riedančios ašaros krito į upės vandenį ir po smulkaus virpesio, išnyko nebūties jūroje. Viskas aplinkui atrodė lyg sulėtintame kino filme. Žmogus kvėpavo lėtai, lyg kiekvienas atokvėpis jam būtų paskutinis. Lėtai skenuodamas aplinką, jis stengėsi įsiminti kiekvieną garsą, kiekvieną judesį, kiekvieną kvapą. Švelniai pūstelėjęs vėjas tarsi prilipo prie jo veido. Žmogus jautėsi tarsi jo jau nebebūtų, ir visa aplinkui jis stebėtų tik iš šalies. Netikėtai į vandens paviršių iššokusios žuvies sukelti purslai jam priminė motinos veidą po to, kai jis grįžęs namo iš savo pirmos savarankiškos žūklės parodė jai savo pirmąjį didįjį laimikį. Kaip jis tada džiaugėsi ir kokia nuostabi buvo mamos šypsena. Lėtai, tarsi į taktą, svyruojantys pakrantėje augę medžiai jam priminė brolius.  „Kaip gaila man jus palikti“ – vos girdimai ištarė žmogus.
  Aiškų žmogaus atspindį vandenyje pakeitė tik tamsus jo šešėlis. Nežinia kur tūnoję dieną, dabar pasirodė uodai. Aplipę visą kūną, jie su pasimėgavimu siurbė. Žmogus jų nebaidė, skausmas jam jau nerūpėjo. Taip, dabar jau laikas. Žmogus atsigulė ir rankomis apkabino medį. Lėtai nusviręs, jis, kiek jėgos leido, dar mėgavosi šaltu vėjeliu apkabinusiu jo skruostą. Tada jis pasileido. Virvė įsitempė. Nenatūraliai gąsdinantis garsas, pasklidęs iš žmogaus gerklės, išgąsdino vakarop namo sugrįžusius ančiukus.