Rašyk
Eilės (68771)
Fantastika (2088)
Esė (1649)
Proza (10005)
Vaikams (2366)
Slam (54)
English (1046)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







2dalis .....
Tilčius taip pat su pasitenkinimu prisiminė tą atveją. Biologijos mokytoja buvo vienintelė, kuri jo neignoravo ir nesibjaurėjo. Dažnai pamokos metu atsisėsdavo į jo suolą ir kalbėdavo ne apie kvailas piesteles, kuokeles, o apie gyvenimą perskaitytas knygas. Tik ji viena žinojo, kad jis yra perskaitęs tiek knygų kiek visa klasė neperskaitė per visus metus. Tik skaitomos knygos buvo ne tos kurias reikėjo skaityti pagal mokyklinę programą. Kartą sėdėdamas po pamokų chemijos kabinete išgirdo kaip biologijos mokytoja prašė chemikės palikti jos vyrą ramybėje. Ji gražiai prašė, net verkė, o ta juokėsi ir vis kartojo savo kvailą fraze
-Jei yra žmonos nedadarbas tai vyras ieško ten kur visi darbai yra dadaromi iki galo.
-Padariau aš jai tą nedadarbą per iškilmingą mokytojų dienos minėjimą. Kai pasakiau turgaus armėnui ką ir dėl ko noriu padaryti, tai tas davė visą puokštę gvazdikų, o daktaras amoniako buteliuką, -murmėjo Tilčius su pasitenkinimu piešdamas dar kelis kryžiukus ir apskritimus, - Chemikė net apako kai po jos iškilmingos kalbos atnešiau puokštę gvazdikų. Prieš paduodamas vikriai, nepastebimai šliūkštelėjau visą buteliuką ir kištelėjau po nosimi. Ta iš laimės ir godumo truktelėjo pilnais plaučiais. Pūsdama burbulus iš nosies lakstė po salę kaip per gaisrą. Visa salė buvo nuklota armėno gvazdikais. Už amoniakinę puokštę globėjas taip ataudė, kad net Mykolas stebėjosi, kaip gyvas likau. Siūlė socialiniams darbuotojams pasiskųsti ar policijai. Cha, kas iš tų skundų, -jis atsainiai mostelėjo ir vėl gavo niuksą nuo už nugaros sėdinčios Vandos, bet net nesureagavęs tęsė savo tylų monologą, - uždės bauda, dar ne duok dieve pasodins globėją – kas maitins šeimą. Išgydė be policijos ir socialinių darbuotojų. Dar nėra visai prasigėręs prisimena kaip reikia gydyti.
Tilčius piktai sušniokštė ir greitomis pripiešė pilną eilutę apskritimų. Kiek pamastęs sekančioje, truputi nuo krašto per kelias eilutes nubrėžė didelį kryžių.
Čia amžiną atilsį kaimynui Valdui, kuris nuo mano raugo užvertė kanopas. Aš jau buvau septynių ir žaidžiau smėlio dėžėje o jis su draugeliu gėrė vyniuką ir pasakojo kaip būdamas jaunas po tiltu užtiko girtą moterį. Kol atvažiavo greitukė, vaikas jau buvau pradėjęs eiti lauk, beliko tik sugauti, kad nenukristų ant žvyro. Tada širdimi pajutau, kad tai kalba apie mane, bet protu nesuvokiau. Tik kai buvau suaugęs prisipažino, kad ten buvo mano motina, pasigyrė, kad ją mylėjo ir už tai gavo nuo manęs to mirtino spirito. - vaikinas garsiai atsiduso ir baugščiai apsidairė, bet niekas neišgirdo. Mokiniai pagaliau susikaupę rašė rašinį Aš noriu..., o mokytoja kaip mąstytoja, parėmusi galvą rymojo prie savo rožių kibiro, - deja, pijokė Patiltienė, - Tilčius, greitai nupaišęs kelis kryžiukus ir įsidrąsinęs pusbalsiu tęsė savo apmąstymus, - savo gyvybę ir gyvenimą pilnai perdavė man, sau nepasilikdama nieko. Mane iš patiltės į gimdymo namus, o ją į morgą. Tą naktį gimdymo namuose dirbo Valdo motina, tai ji viską papasakojo ir net skundą su visomis smulkmenomis parašė. Ne taip senai tą skundo kopiją radau globėjos stalčiuje. Ji laiko jį iki šių dienų. Ten parašyta, kad tuo metu kai mane atvežė, budintis akušeris savo kabinete mylėjosi su jauną praktikantę, - Tilčius vėl ironiškai šyptelėjo, - skunde net gydytojo frazė įrašyta.
Senai valdžiai jau nebereikalingas, o naujai dar nereikalingas. Geriau jau neišgyventu, kam tas vargas jam ir aplinkiniams.
Gimimo datą įrašė kovo dvyliktą. Ta data ir tie žodžiai akušeriui atsirūgo su kaupu.
Mano patiltės daktaras pažinojo tą akušerį. Sakė išmetė iš darbo, jis nusigėrė ir kažkur dingo. Tai tas ir buvo kurį Valdas minėjo kaip viso miesto mylimą ir gerbiamą žmogų. Patiltės daktaras ne ką geresnis -paleistuvis, pageriantis ir iš namų pastoviai išvaromas. Jo žmona ir duktė tikros kobros. Kol pinigus maišais tempė tai pačios girtą iš patiltės parsivesdavo. Kai nuo gėrimo rankos pradėjo taip drebėti, kad adatą vietoje užpakalio į tarpukojį suvarė visi klientai išsilakstė. Kobros jį į rūsį iškraustė. O ten visai neblogai buvo. Kai šalta mes ten abu lindėdavome ir kaifuodavome. Kai šalta rūsyje, kai šilta po tiltu. Aš jį girtą apsišlapinusį, išmestą iš namų nusitempiau į savo patiltę, o jis mane sušalusį vos gyvą parsinešė iš patiltės į savo rūsį. Būtų tada manęs neužtikęs nebūtų reikėję dabar vargti prie to kvailo rašinio. Kai skaitydavau knygas apie keliautojus į šiaurę, kalnus ir kaip jie mirdavo nuo šalčio, visą laiką atrodė, kad ta mirtis labai baisi ir skausminga. Pasirodo visai ne. Tą šaltą žiemą kažkas pajuokavo ir užrėmė duris mano kambarėlyje po tiltu. Iš karto apėmė baimė, panika. Šokau trankyti duris, šaukti, į galvą ėmė lysti kvailos mintys, „kaip kvailai mirsiu, nieko gero nepadaręs, nei už tėvyne nei už Vilija, paprasčiausiai sušalsiu, kaip stinta ištraukta iš eketės ir numesta ant ledo“. Baisiausia mintis buvo kaip aš atrodysiu. Neatidaręs durų supratau, kad savo plonu apdaru spaudžiant dvidešimties laipsnių šaltukui ilgai neišgyvensiu. Maniau, kad labai skaudės, kad ledinis šaltis gels kojas rankas veidą, kad aš kankinsiuosi vartysiuosi ir išsirietęs nuo konvulsijų mirsiu ant savo akmeninio rašomo stalo. Nieko to nebuvo. Kai praėjo baimė, stresas, nebejaučiau nei skausmo nei šalčio. Tuos šalčio keliamus skausmus jauti kai esi normalioje situacijoje, kai gali kažkur bėgti, kai žinai, kad pareisi namo prie šiltos krosnies. Kai kelio iš šaltos kamarėlės nėra tai niekas ir nebeskauda. Tik miego labai norėjau. Lyg sapne jutau kaip mano daktaras paėmęs ant rankų parsinešė į savo rūsį. Ištrynė namine, odekolonu ir pakišo po Tankia. Ji darė viską ką parastai turėtu daryti vyras. Tai buvo pirmas sekso aktas. Iš šaltos mirties glėbio tiesiai į šiltos moters glėbį. Nieko nesupratau, jokio malonumo nepajutau, tik visa papilvė buvo pilną tiršto skysčio. Tokio, kokio pačioje pradžioje gyvenimo po tiltu, pilną saują prileido nepažystamas vyras. - Tilčius žvilgtelėjo į sveiką delną ir parėmė galvą kita ranka, -Viską tai aprašiau savo gyvenimo sąsiuvinyje. Daktaras labai įdėmiai skaitė. Sakė už tokį dalyką ta paleistuvį reikia į kalėjimą sodinti. Perskaitęs tą skyrelį dar tą patį vakarą atvedė gerą nesmirdinčią moterį ir liepė jai mane mokyti visokių gudrybių nuo kurių abu pajaučia malonumą. Man dar tik aštuoniolika, aš negražus, šlubas, o su moterimis mylėjausi tiek kiek visi mokyklos vyresniokai kartu paėmus nesimylėjo. Jie tik giriasi, - Tilčius akies krašteliu žvilgtelėjo į Viliją, kuri susikaupusi rašė rašinį, - visos turginės ir ne turginės, kurias buvo atvedęs daktaras į mano patiltę, ar savo rūsį nevertos tos merginos. Dėl jos, dėl jos, - vaikinas pradėjo jaudintis, jo žandai išsipūtė, akys išsiplėtė, nesveika ranka nukrito ant suolo ir tyliai bumbtelėjo. Vilija atsisuko. Bet ar dėl to, kad buvo pasinėrus į savo mintis ar dėl kažko kitko, neišsigando jo nemalonios iškreiptos veido mimikos, bet priešingai, kelias akimirkas pažiūrėjo į klasioką, atlaidžiai šyptelėjo ir vėl palinko prie savo popieriaus lapų, - neišsigando, - sušnibždėjo išpūtęs orą ir lėtai kruopščiai nupiešė kelis didelius apskritimus paskutiniame lape.
Kas reta, šioje klasėje, nesigirdėjo jokio triukšmo, jokio šurmulio. Tik retsykiais girgžtelėdavo kėdė, sukrebždėdavo plunksnakotis, ar kažkas tyliai atsidusdavo. Mokytoja užhipnotizuota tokios neįprastos tylos, pradėjo snausti. Tilčius užmiršęs savo rašinį stebėjo klasės auklėtoją. Kuri parėmusi ranka galvą knapsojo. Kai jos ilga raustelėjusi nosis prisiartindavo prie pat rožių ji krūptelėdavo, truktelėdavo eilinę porciją gėlių kvapo ir vėl atsilošdavo. Per pravirą klasės langą pasigirdo berniukų riksmai, šukavimai, kamuolio bumbsėjimas, vienas kitas riebesnis keiksmažodis. Jaunimas išsiveržė į kiemą žaisti futbolą. Bet ir tas nepažadino mokytojos ir neišblaškė rašančių paskutinį mokyklinį rašinį abiturientų. Tas pastovus triukšmas, šurmulys, keiksmažodžiai, barniai buvo ant tiek įprasti šioje mokykloje, kad niekas į tai nebereaguodavo. Staiga pasigirdo skambus dūžtančio stiklo skambesys, trumpi keiksmai ir bėgančių per mokyklos kiemą, kojų trepsėjimas. Mokytoja krūptelėjo ir lyg pabudusi iš gilaus miego nelabai susivokė, kas vysta klasėje ir už klasės ribų. Ji nustebusi žiūrėjo į ramiai sėdinčius mokinius. Tik sėdėję prie lango mokiniai trumpam atkreipė dėmesį į tai kas vyksta kieme.
-Gera pamaina auga, vėl direktrysai langus išbarškino, - tarstelėjo ironiškai Saulius ir palinko prie popieriaus lapų. Klasė net nesureagavo į jo repliką. Mokytoja žvilgtelėjo per langą. Kieme direktorė, sarginė ir fizrukas pasistatė į vidurį penktoką mojavo rankomis ir barė pakliuvusį į jų rankas mokinį.
-Ne vaiką reikia barti, o grotas ant pirmo aukšto langų reikėjo susidėti. Kiek jau langų išdaužė tai už tą kainą visą mokyklą būtu grotomis aptvėrę, - sumurmėjo auklėtoją, nužvelgė savo auklėtinius ir su palengvėjimu, kad tai ne jų darbas parėmė galvą kita ranka. Pamačiusi linkti pradėjusią Tilčiaus rožę stumtelėjo ją į vidurį ir lyg pabučiuota užsimerkė.
Tilčius atkartojo jos judesius ir nupiešęs kelis mažus kryžiukus ir apskritimus, taip pat užsimerkė.
Kelias, - šoktelėjo mintis iš kažkur gyliai ir jis prasimerkė. Jis žiūrėjo į lėtai slenkančius suolu popieriais lapus. Nupiešti paskutiniame lape kryžiukai, apskritimai, net keli kvadratai, po truputi, bet nesustojamai tolo. Abiturientas kelias akimirkas negalėjo suprasti kas vykstą, bet pamatęs ant popieriaus lapo kampo ilgus išpuoselėtus auklėtojos nagus suprato, kad paskutinė pamoka baigėsi. Jis sustingęs kaip pakerėtas žiūrėjo kaip tvirta ranka traukia alkūne prispaustus ir primargintus lapus. Jis akimirksniu uždėjo ant jų savo nesveiką ranką ir per klasę nuskambėjo duslus bumbtelėjimas. Tilčius pasisuko į Viliją kuri dabar žiūrėjo į jį smerkiančiai. Pakėlė akis į mokytoją. Jos žvilgsnis buvo ne tiek piktas, kiek kvailai nustebęs, lyg matytų kažkokį jai nesuprantamą stebuklą. Ji atsargiai, lyg bijodama prisiliesti prie išsiverstais į antrą pusę pirštais Patilčio delno, paėmė už švarko rankogalio ir pakėlė jo ranką laikiusią prispaustus popieriaus lapus. Mokytoja ištraukė rašinį ir nuėjo prie lentos. Net kelis kartus pervertė primargintus lapus. Pakėlė akis ir nužvelgė klasę, kuri sulaikiusi kvėpavimą žiūrėjo į ją, ir laukė kažko neįprasto.
-Na jūs tik pagalvokite, mūsų Patiltis Petras, net paskutinę pamoką nesugebėjo parašyti kelių sakinių. Vietoje konkrečios vizijos kokiu keliu nori eiti, ar bent jau kokios fantastinės minties jis tesugebėjo pripeckioti tris lapus kažkokių hieroglifų, - mokytoja įsmeigė akis į auklėtinį.
Klasė nuščiuvusi žiūrėjo tai į mokytoją tai mokinį. Staiga Petras atsistojo lėtai žengtelėjo iš suolo ir sustingo. Mokinys ir mokytoja žiūrėjo vienas į kitą. Klasės auklėtoja piktai primerkusi akis, suraukusi kaktą, o mokinys dar labiau išplėtęs dideles, apvalias akis ir iššiepęs dantis lyg į kampą įspraustas šuo. Jis ėmė lėtai vilkdamas nesveiką koją artintis prie mokytojos.
-Marš į vietą, - griežtai riktelėjo auklėtoją, bet Patiltis artinosi prie jos. Moteris atsitraukė prie lentos, o ir pakėlė užrašus. Mokinys sustojo prie pat mokytojos ir žiūrėjo į baltus popieriaus lapus.
-Duok jai Tilčiau duok, už visas kančias ir dvejetus, - kažkas tyliai šūktelėjo iš klasės, bet tuoj vėl įsivyravo mirtina tyla. Girdėjosi tik iš kiemo sklindantys prislopinti staliaus, fizruko balsai ir šluojamų direktorės lango stiklo šukių keliamas čežėjimas.
-Čia mano rašinys, - sušnibždėjo mokinys žiūrėdamas į kaip skulptūrą sustingusią mokytoją, - atiduokite, o tai savo sąsiuvinyje aprašysiu kas jus jaunystėje siejo su patiltės daktaru. Jūsų vyras labai apsidžiaugs sužinojęs apie tai.
Mokytoja plykstelėjo kaip ugnis, bet vis tiek stovėjo kaip akmeninė. Berniukas staigiu judesiu pagąsdino, kad stuktelės į pilvą, moteris akimirksniu sureagavo, trenkė popieriaus lapais per mokinio žandą atšoko  ir sustingo. Jei ne sklindantis iš kiemo triukšmas pagalvotum, kad tai sustabdytas kino kadras.
-Brudas, - sušniokštė mokytoja atsitokėjus ir numetė lapus ant mokytojos stalo.
Petras norėjo kažką atkirsti, bet susivaldė, priėjo prie mokytojos stalo, ištraukė iš kibiro savo gėlytę, paėmė rašinį ir pasisuko į mokytoją.
-Jau geriau Tankiai atiduosi, tai bent pamylės, - sušnibždėjo ir lėtai čiužindamas nesveiką koja, išsliūkino iš klasės.
-Viskas, baigiame rašyti, Sandra surink mokinių darbus ir visi į salę atestatų- išgirdo Patiltis griežtą mokytojos balsą. Jis žvilgtelėjo į primargintus lapus, kruopščiai juos sulankstė ir įsikišo į vidinę kišenę. Nekreipdamas į mokyklos koridoriais zujančius mokinius, mokytojus, vieną kitą užgaulų žodį lėtai sliūkino prie išėjimo.
-Tu kur. Salė ne ten, - sustabdė tarpduryje sarginė Zosė.
-Ai, - Petras atsainiai mostelėjo ranką.
-Kas ai, kas ai, - bet atestatas reikalingas net tau. Ir kostiumą gražų apsivilkai ta proga, - kalbėjo Zose ramiu maloniu balsu kaip mama, - kaip ten bebūtų juk dvylika metų čia praleidai, - moteris paėmė už durų rankenos ir švelniai atstūmė jaunuolį.
-Kam jis man, - atkirto, - tegu auklėtoja įdeda į stendą kad visi matytų kaip nedera mokytis,, - Tilčius sunkiai valdydamas emocijas ir ašaras pažiūrėjo Zose.
Sarginė pažinojo Patiltį nuo pat vaikystės todėl puikiai žinojo, jei dabar jo neišleis gražiuoju tai jis iššoks per pirmame aukšte esantį mergaičių tualetą ar iš bet kokio kito lango.
-Vėl su auklėtojas susipykai, - paklausė su nežymia ironija ir pasitraukė nuo durų, - jei nori aš paimsiu atestatą ir atnešiu į išleistuvių vakarą, - tarė tyliai einančiam pro šalį abiturientui.
Pertas sustojo tarpduryje ir staigiai atsisuko. Sarginė pamatė iš išsiplėtusių nuo susijaudinimo akių byrančias ašaras.
-Ačiū Zose, bet kam jis, nes aš turiu naujo kelio, o senuoju einant atestatas nereikalingas, - sušnibždėjo, šniurkštelėjo nosimi ir sparčiai nuėjo mokyklos kiemu.
Išėjęs į gatvę keltą minučių negalėjo pasispręsti kur eiti. Žvilgtelėjo į išteptą kostiumo rankovę. Pabandė ją nuvalyti, bet bergždžiai.
-Reikėtų išskalbti, nes negražu tokį kaimynui grąžinti, - murmėjo mechaniškai trindamas rankovę, - kokiu velniu tas gėlininko sandėliukas buvo išteptas, kad nenusivalo, - paspjovė į delną ir dar kartą pabandė patrinti, - ai paims ir tokį, nes tas kostiumas taip ar taip kabėjo sandėliuke virš bulvių. Kai davė buvo dar murzines, - nusprendė ir sparčiai nušlubavo link namų.
3 dalis......
2017-09-13 23:34
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-16 08:58
Kęstutis Grub
Tikriausiai - "nes aš neturiu naujo kelio"
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2017-09-14 21:10
Nuar
"nes aš turiu naujo kelio" - kažkaip visiškai nesiderina prie teksto. Šiaip gana įdomus atskiras vaizdelis iš gyvenimo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą