feniksas

krankia
mėnulio duobėj
miegas
įstrigęs į dviračio
ratlaky
kiek kartų juoda
atsineša baltą
kad būtum
per sprindį laimingas
nusipūti dulkęs
vos pabudęs
į patalą sninga
tik to nematyti
prie veidrodžio grimas
kad nieks neužuostų 
kaip obelys giriamės
savo žiedais
kad vėliau nuslėptume
savo puvimą
kol dar nepabudęs
ir rytas įspiria
į dušo kabiną
kuriame vandens
čiurkšlės
kaip narvelyje
girgždantys vyriai
įstringa į sraigę
ir nenurimsta
susiėmęs makaulę
per pievą
brendu basas
kad pajuščiau jog gyvas
šešėlio siaurėjanti smailė
vis rodo į manas
beprotybes
po gurkšnį to degančio
vandens
kad save praryti
o užsimiršus
nugrimzdus
atgimti
kiekvienas bent kartą
netiesiogiai numiręs
vėl gimęs pasijaučia
tikras
paukščiai
per žalią butelio stiklą
kai žiūri
atrodo prasmingi
jie kyla kaip balsas
kai nori iš tikro
prasmingo kažką
pasakyti