Sensu

Pažaiskime vieną žaidimą. Aš būsiu jūsų vedlys, o jūs mano šios kelionės kompanionai.

Žaidimo pradžia.

Panaikiname visą erdvę supančia mus. Aplink mus tik juoda arba balta. Skaitytojas pats pasirenka. Dabar įdėkime ten žmogų. Gravitacijos nėra todėl jis nekrenta. Kol kas panaikiname ir laiką. O dabar pradėkime žaidimą.

Žmogus erdvėje, kurioje nieko nėra. Pridėkime vėją. Vėjas pučia į žmogų – jis kažką pajaučia. Pučia netolygiai ir ciklais. Pučia visą laiką. Žmogus nieko nedaro tik jaučia. Jaučia skirtumus tarp gūsių. Laiko nėra todėl šis procesas trunka amžinybę. Kažkuriuo šios amžinybės periodu individas pajaučia, kad vėjas pučia du kartus silpniau nei ką tik jį palietęs gūsis. Staiga jis pradeda suprasti, kad jaučia skirtumus tarp visų pučiamų bangų. Galiausiai jis pradeda suvokti koks vėjo greitis. Galbūt pradžioje tai pajausti trunka ilgiau, bet begalinėje laiko tėkmėje po kelių akimirkų viską ištobuliname.

------Statytojau, suprask mane – vėjo greičio sąvoką panaudojau tik tam, kad perteikčiau savo mintį. Greitis yra atstumo kitimas laike. O šiuo metu erdvėje neturime nei laiko, nei atstumo. Tiesiog noriu, kad įsivaizduotum žmogaus savijautą.

Tęskime. Duokime mūsų asmenybei vardą – Sensu. O dabar grįžkime į žaidimą.

Kažkur erdvėje atsiranda vandens telkinys. Dabar erdvėje turime du kūnus. Todėl galime suformuluoti atstumo sąvoka. Matuokime viską rankomis. Nuo Sensu iki telkinio yra 3000 rankų. Vėjas keliauja virš telkinio. Keliauja iki žmogaus. Sensu pajaučia, kad vėjas kitoks. Gūsio jėga lyg ir aiški, bet pati savijauta kitokia. Gravitacijos nėra – todėl vėjas laisvai nešioja tiek žmogų, tiek telkinį erdvėje. Atstumai kinta. Sensu priartėja arba nutolsta nuo drėgnos masės. Dėl to, vėjui keliaujant pro šalį reikia įveikti vis skirtingą atstumą. Skirtingas atstumas sukelia vis skirtingas savijautas.

Pagreitinkime procesą. Praėjo dar vienas amžinybės periodas. Žmogus išmoko suprasti drėgmės kiekį vėjyje, ko pasėkoje Sensu išmoko jausti atstumą tarp savęs ir telkinio.

------Skaitytojau, ar supranti apie ką aš kalbu? Žmogui nereikia nei GPS, nei interneto, bet jis vis tiek jaučia, kur yra vanduo. Jam net nereikia metro - jis tiesiog susigauto už kokio atstumo rasti atsigerti. Bet tai yra tik dvi stichijos. Mūsų gyvenime šių stichijų yra begalė. Kiekviena jų dar ir sąveikauja tarpusavyje – gauname šalutinius ryšius, kurie pinasi vienas su kitu kol galiausiai išsivysto visas pasaulis.

Bet grįžkime atgal. Pas Sensu į erdvę su vandeniu. Pradėkime komplikuoti situaciją.  Leiskime mūsų draugui atsimerkti. Spėkit! Jis nieko negali matyti. Nepaisant to, kokį foną pasirinkote personažas nieko neįžiūri. Erdvėje neturime šviesos. Be šviesos nei jis pats nei vanduo neatspindi savo formos. Todėl Sensu jaučiasi aklas. Bet būkime maloningi - duokime šviesą. Įdėkim jonvabalį.

------Skaitytojau, palengvinkime tavo smegenų suvokimą - norėčiau, kad dabar erdvę įsivaizduotum juodą. Tarytum naktis. Ačiū. Tęskime.

Jonvabalis lygiai taip pat vėjo blaškomas erdvėje. Tačiau retkarčiais nušvinta. Atsiranda fotonai. Jie skrieja. Dalis jų kartais spėja pasiekti Sensu odą. Oda toje vietoje truputi sušylą. Šviesa dingsta – atšąla. Naujas potyris. Taigi tik kelių amžinybių klausimas ir Sensu jau suvokia kokiu atstumu nuo jo yra jonvabalis. Be to, išsivysto temperatūrų skirtumo supratimas. Dėka begalybės laiko iki tobulumo.

------Skaitytojau, ar pradedi jausti nuovargį? Mintyse laikyti visą šitą vaizdinį tampa vis sunkiau. Bandai suprasti tobulą žmogaus erdvės suvokimą - smegenys kaista. Nori pailsėti, bet negali. Turi baigti skaityti, o mes dar tik ties trečiąją stichija.

Žaidžiame toliau.

Spėju, kad liko neatsakytas klausimas „o tai kur komplikacijos? “. Ar atsimenate, kad Sensu atsimerkė? Spėkit, ką jis matydavo atsiradus blykstėms? Telkinį. Skirtingose vietose. Skirtingo dydžio, nes atstumai kito. Dvi skirtingos savijautos duoda tą patį rezultatą. Tiek vizualiai tiek jausmu Sensu pradeda suvokti atstumą. Kaip manot, kuo labiau pasikliaus mūsų personažas? Akimis ar savijauta?

Jei Sensu būtų tobulas – jis pasikliautu visomis savo savybėmis. Tačiau jis tik žmogus - iš prigimties yra tinginys. Nejučia pasikliauja tik akimis. Beegzistuodamas Sensu nuslopina atstumo suvokimą jausmu.

Prieš baigiant žaidimą noriu perkrauti jūs galvą.

Prašau pridėkime gyvybę, orą, gamtą, žemę, gravitaciją, kitus žmones, emocijas, tarp jų ir meilę. Kaip manote, kas nutiks?

Visi veiksniai pradės pintis tarpusavyje. Dabar Sensu kūnas turi jausti tiek daug visko vienu metu. Vienos savijautos didesnės už kitas. Pavyzdžiui jis įsimyli. Cheminės reakcijos galvoje yra 100 kartų stipresnės už tai, ką jis jautė iki šiol. Išsivysto pavydas, baimės, džiaugsmas, pyktis.

Be emocijų atsiranda fizinių poreikių - alkis, kuris suteikia prioritetą veiksmui. Brendimas ir senėjimas – organizmui prideda chaotiškumo, nes organizmas nebebūna vienodas. Dingsta stabilios sąlygos suvokti aplinką pagal dabartį, nes dabartis visada yra akimirka praeityje.

Ar pastebėjai? Viskas, kas buvo pradžioje taip puoselėjimą prarado prasmę. Žmogaus vidinės savijautos užgožė išorinių veiksnių pojūčius.

Baikime žaidimą. Pridėkime protą ir kalbą.

Staiga susilpniname, net ir elementarius vidinių pojūčių suvokimus, nes žmogus savo emocijas ir savijautas pradeda analizuoti žodžiais, protu, mintimis. Dėl to jis pradeda maišytis pats savyje. Žodžiais nenupasakosi jausmo. Jausmą gali tik pajausti. Sensu, pamiršai, ką prieš tai buvai išmokęs? Ai.... tu tik žmogus – tavo prigimtyje pamiršti.

Ar klysčiau sakydamas, kad pasakyti „myliu“ yra lengviau negu pačią meilę pajausti? Turbūt taip yra ir su visais kitais potyriais. Galvoti yra lengviau negu jausti.