*002909112017

Taip, esti 09 09 2017
Taip sakyčiau, kad galbūt vėluojanti ir vis nepratrūkstanti, bet prasideda v3. Kitaip sakant mano gyvenimo trečioji dalis. Taip, galbūt paskutinė, o galbūt tik viena iš nesuskaičiuojamos daugybės. Vienaip ar kitaip, jaučiu jog čia esti metas pabaigti Proto versiją. Baigti dykaduoniavimą ir pradėti dirbti. Taip, mums pavyko atidaryti parodą, taip, dar vieną apie tą patį ir bent jau sau pažadėjau - daugiau neišvertinėti vidurių ant pjedestalo ir nustoti rodyti tai kuom gyvas, tai iš kur ateina mintys ir įkvėpimas. Pasilikti gyvenimą sau už uždarų durų. Apie tai būta Mėlynas Kambarys, apie tai būta drama ir legenda, su kuria kogero niekas taip gerai nesusipažino kaip Jūs. Taip, Jūs, nes tai būta vienintelė vieta kur ji vis eksponavosi be jokių užuolankų. Taip, aš pavargau nuo gyvenimo šioje žemėje ir mėginimo rasti sau vietą, bent ką nuveikti naudingo ar įgyti laisvę ar nepriklausomybę. Taip, lig pat šio momento nieko doro nenuveikiau, viską tik į save ir per save save į medžiagą, į pasaulį, tik nežinia ar kam to reikia. Tokia ta mana realybė, tokia ta mano istorija, taip, viskas juodu ant balto čia užrašyta toje krūvoje tekstų po. Taip, ironiška, bet lyg ir kartojasi savotiškai manas pasaulis, nes kalbėdamas apie kažko pradžią - žinau, jog mana Miela draugė verda spageti - kas ir būta mano knygos rašymo paskata. Viskas vis kartojasi, tik truput kinta, o tai kogero ir yra pasaulio variklis, tie maži nesuskaitMeninami niuansai.
Tad viso to pabaigai ir pradžiai pasakysiu tiek, jog nepaisant ar pavyks man rasti vietą pasaulyje - visgi nežadu išsižadėti savęs ir tikiu, jog veikiau pasimirsiu, negu ištiesų nustosiu eiti keliu kūrybos.

Taip, esti 09 11 2017

Neprisimenu ir neskaitysiu, ką ten aną dien rašiau, tik pasakysiu, jog mes išskrendam, paliekam Lietuvą ir nežinia kaip čia bus. Gyvenimas vis sugražina mane į tą keistą, velnio ir angelų liestą miestą. Taip ten kur ant kalno stovi bažnyčia, ten kur buvau kartu su Broliu.
Žalatina užtepta, ir indą tuoj paliksiu švarų, te lauks sugrįžtant trys drobės. Ir tikiuosi, bus jos žmonėms, ne tik liudijimas, kaip žmonės nesupranta vieni kitų jausmų.
Pažiūrėkit Roy Andersen'o filmų, ir taip, miestas ir žmonės niekada nebebus kaip ankščiau. Gal prieisim prie jų ir nuoširdžiai paklausim - Kas?
Tad gesinu dūmus, gesinu šviesą, išjungiu elektrą ir kambarį palieku tyliai ramiai džiūti.

Ačiū, ačiū Tau.

002809112017