...

Išeinanti naktis rutiną
priartina. Ir ši jau taip arti, na
net supranti aną Martyną,
kuriam neliko mėlyno dangaus.
Randi dažų, imi kartoną,
spalvų suderinimui kamertoną
raudonio – svorio apie toną –
renkiesi vietoj pilko ir tingaus,
tapai abstrakciją, ji turi
kažką iškreipiantį ribas ir tūrį,
grynuolį, nors tuščiavidurį,
abstrakciją, kuri tiesiog yra
garsai, ištuštinę gitarą,
mintis, užpildžius žodžio tarą,
tyla, kurioj saldu ir gera,
abstrakciją, kuri tokia tyra,
jog norisi, kad nesibaigtų,
kad liktų tarp visų daiktų,
lyg niekur nieko šičia paliktų,
kuriems gerai, kai sako tu,
nes jūs yra giliau su daiktu,
ir tai neprieštarauja daiktą tą
paimt ir tyliai pasivogti,
rutinoje tiesiog tie
dalykai neskirti suvokti,
ar bus abstrakcija baigta.
Taigi, abstrakcija į sienų tinką
susigeria ir atsitinka
taip, jog mane – kaip kaltininką
dėl visko – renkasi diena.
O tai aš nuo anksčiau jau mėgstu.
Yra ryšys tarp žemės miestų
ir kaimo su manim, apsėstu
ta nuostabiausia nieko rutina.