Sakmė apie ąžuolą

1. Šalia skruzdėlyno KS

                Nuo didelio banguoto kalno riedėjo žemyn sunki ir pilna, kaip apvaliais galais bačkelė - ąžuolo gilė. Vis užkliudydama žolių stiebus, nulūžusių ir nukritusių ant žemės medžių šakeles, įkrisdama į žvėrių pėdų įspaustas duobeles, ir vėl atsitrenkusi išlėkdama iš jų. Kalnas buvo status lyg stogas ir ilgas. Tas riedėjimas ir buvo gilelės išsigelbėjimas nuo aštrių vovers dantų ir nuo viską apšniukštinėjančios šerno knyslės, iš kurios tuojau pat pasirodydavo minkštas, kaip sumirkęs skuduras liežuvis, ir viską, kas valgomas, įvilkdavo į burną, padėdavo ant danties ir tuojau pat sutraiškydavo į miltus. Gilelė matė ir girdėjo, kad taip ant kalno atsitiko su daugeliu jos seselių. Kūlversčiais beriedėdama gilelė užšoko ant minkšto didelio žemės kauburio ir dar truputį pariedėjusi į gilesnę vietelę, visai sustojo. Tuojau pat prie jos prišoko kelios karingos miško didžiosios skruzdėlės, apveizėjo, aplakstė, apuostinėjo ir dėl viso pikto aptraiškė bjauriai smirdančiu ir ėdančiu savo pasturgalio skysčiu. Bet pamačiusios, kad tas daiktas yra negyvas ir nejuda, pasitraukė prie kitų reikalų.
                  Pavasarį, saulėje tirpstant sniegui, vanduo drėkino visą kalną. Smelkėsi jis ir į skruzdėlyną, bet negiliai. Nuo dailiai sutaisytų skruzdėlyno šapelių, kaip nuo kokio stogo, vanduo bėgo pakalniui, tiesiai į tą duobelę, kur buvo atriedėjusi gilelė. Vanduo po truputį pradėjo mirkyti ne storą, bet kietą gilės apvalkalėlį. Juo daugiau kaitino saulė, juo daugiau buvo duobelėje vandens ir jis po truputį pradėjo sunktis per gilės apvalkalėlio galinę skylelę. Vanduo ir pavasario šiluma taip suskystino ir pasaldino gilelės vidų, kad jis pažadino iš miego mažytį gilės daigelį. Ir čia pat prie didžiojo skruzdėlyno baltai žalia daigelio adatėlė, pavirtusi į gilės šaknelę, pradėjo greitai raustis į žemę. Šaknelę buvo kieta ir stipri, bet niekaip negalėjo pradurti po gile gulėjusio alksnio žievgalio. Po kelių dienų saulės šildoma šaknelę tiek ištįso, kad pakėlė į viršų vieną gilės galą, o paskui ji griuvo ant šono ir apsivertė aukštielninka. Ir išleistoji šaknelė, kaip kokia vabalo koja, paliko išsitiesusi į saulę
                    Ne kaži kiek betrukus sugrumėjo pirmoji pavasario perkūnija, ir ant kalno pradėjo piltis liūtis. Ji ir išgelbėjo gilės gyvybę. Nuo kalno pasipylė dumblino vandens upeliai. Jie iš apačios labai apardė skruzdėlyną, atsitrenkę į jį skyrėsi į du srautus ir jau dviem atšakom ritosi pakalniui. Tas pavasario vanduo pradėjo plauti atsikišusią šaknelę ir judinti visą gilelę. Paskui už atsikišusią šaknelę užkliuvo stora ir plati medžio atplaiša ir šaknelė už jos užsikabino. Dabar vanduo ir dumblas virto per gilę, spaudė, tampė ir trūkčiojo ją, bet kumpa šaknelė buvo gerai užsikabinusi ir negalėjo atsikliudyti. O pati gilelė kaip iš proto išėjusi pyko ir barėsi su bėgančiu vandeniu, riedančiais žemės gabalais, medžių šakelėmis. Tarpais gilei atrodė, kad nuo tokio draskymosi šaknelė nutrūks ir pasibaigs visas jos gyvenimas. Po kurio laiko prieš pat gilę pradėjo tvenktis vanduo ir jo dugne sėdo didesni žemės gabalai. Paskui viskas pradėjo eiti per viršų ir gilei truputėlį palengvėjo. Ir tada liūtis pradėjo mažėti ir, kai visai vanduo nuslūgo, gilė paliko gulėti apnešta žemėm, mažom šakelėm ir dumblu.
                      Daug kame įlenktas ir apdaužytas gilės kevalas dar tebebuvo stiprus ir kai jau šaknelė įlindo giliau į minkštą žemę ir išleido pirmuosius šaknies plaukelius, pradėjo iš žemės traukti visokių medžiagų pritirpusį vandenį. Pirmiausia iš dumblo į saulę buvo pakelta visa gilė. Ji turėjo perplyšti pusiau ir iš jos vidaus, toje vietoje, kur yra prisikabinusi šaknelė, išleisti pirmąjį lapelį. Ir šiaip, ir taip spaudėsi į šonus ir rungavosi gilės sėklaskiltės, bet pajuodavęs apvalkalas tebebuvo stiprus ir neplyšo. Gilės kevalą saulės šiluma dar daugiau sustiprino ir sėklos vidus buvo suveržtas kaip  virve. Kiek gilės daigelis nevargo, kiek jis netraukė iš žemės vandens, sermėgėlė stovėjo kaip stovėjusi. Dvi sėklaskiltės, kaip tamsiame požemy, be šviesos ir oro pradėjo gelsti ir dusti. Naktimis, nukritus rasai ir atšalus orui, joms truputį palengvėdavo, o dieną, pašildžius saulei, vėl susitraukdavo ir susiverždavo. Sumenkėjo ir šaknelės stiprumas, ji nebegalėjo beaugti, trūko saulės šviesos. Pradygusi gilelė kentėjo ir merdėjo, kol pagaliau per pavasario mišką nenušlamėjo lengvas ir gaivinąs lietutis. Tik jo ir betrūko. Nuo vandens atsileido pajuodusio apvalkalo spaudimas, sėklaskiltės, iš oro prisitraukusios šilto vandens, dar daugiau sustorėjo, išsipūtė ir galų gale apvalkalėlis vienoje pusėje įtrūko. O kai vėl švystelėjo saulė ir jis mėgino dar suspausti besiskleidžiančius ir sustorėjusius vidurius, plyšo ir antroji jo pusė. Ir tada abi gilės pusės susiėmė ir pyškėdamos atšoko viena nuo antros. Dabar sėklos kevalas bejėgiškai išsiskleidė ir vėjeliui pūstelėjus nukrito ant žemės.
                Abi gilės sėklaskiltės jau virtusios pirmaisiais lapeliais pažaliavo ir iš jų pradėjo skleistis ir augti pirmieji tikrieji būsimo medžio lapeliai.
                Pro miško žolės šešėlių svyravimą lapeliai išvydo saulės spindulius, pajuto malonią šilumą ir žiūrėjo į miško pasaulį, į dangų ir tuojau pat juose pradėjo plisti ir sklaidytis žalia spalva. Ką tik dienos šviesą išvydęs ąžuolėlis dar nieko nežinojo apie šį pasaulį, nieko nesuprato, kas darosi apie jį...