Oskaras... Koršunovui!

kandys kapoja kostiumus o žiurkės
graužia geriausius scenarijus charmso ir
becketto
sufleriai yra nebyliai
hamletai netalentingi diletantai
žiūrovai nu bože koks kaimas

Ofelija žvelgia
per skylėtas kalgotkes
į praretėjusias
žiūrovų eilės

pro pradilusius kostiumus
pro pradilusią blyškią odą
boluoja kaulai
ir byra pelenai

kas buvo paslėpta tampa atvira
net kiaurai pro kalgotkes
matyti kad
rūbininkės alga pati didžiausia
jos vaidmuo visada pagrindinis

net pabėgus iš teatro teatre
net nubudus iš sapno sapne
mėnulis tėra blizgus faneros skritulys
apvyniotas aliuminio folija
o žvaigždės
tik šviesa besisunkianti pro purpuro
skilutes kaip žiemos pro sūrmaišį
dekoracijos užkulisių baimė
įkaitusių prožektorių vilionės

į šviesa skrendanti pilkšva kandis
ir tai juk viskas kas dar liko mums
po ilgo shopping
ir po trumpo fucking