gal dar bus

užsimerkiu.
    kad dar stipriau jaustų
        kūnas virpuliu ilgesį tavo rankų.
              naktį nuogą mintimis nukankinus,
                      akmenėju nuo laukimo pavargus.
                  ---------
dar pajausiu pasaulį blakstienom akis užrakinus,
pro iliuzijų langus paleidus svajonių paukščius.
nuo manęs link tavęs
kelias nerimu austas,
išmatuotas viltim –
gal dar bus, viskas bus...

sidabriniais sparnais jausmai plakas prieš vėją
tartum kregždė praradusi savo namus
be tavęs be manęs
jie skeveldrom trupėjo,
žeisdami kruvinai
giliomis žaizdomis

aštrios duženos.
dar aštriau tyla atmintį rėžia
išgaląstais žaibais – plyšo mūsų dangus.
jie tave ir mane
kryžiaus ženklu žymėjo – 
ta likimo ranka,
mus dalinus perpus.
                ------------
atsimerkiu.
juoda nuoskauda kausto –
meilės kūnan suleidusi plėšrius nagus –
savyje susigūžiu nuo gildančio skausmo -
kaip našlė verkia gėlos pilkumo lietus.
                ------------
lašai tykšdami  skamba lyg burtas,
guosdami –
                gal dar bus
                                viskas bus
                                                švis dangus.