Amžiaus pradžios dienoraštis

Amžiaus pradžios dienoraštis

Skiriu P.


2000 01 01

Visiškas nulis – nieko. Jokių pojūčių, jokių norų
tik banaliausių: meilės, gėrio, grožio, santarvės
būti ramybėje
išmesti visą šlamštą
pyktį, nuoskaudą
Ne atsiriboti, o nebepriimti blogio, nebeįsileisti, nebebūti pažeidžiamai ir žioplai naiviai. Matyti žmones tokius, kokie jie yra, nepridengtus iliuzija ir padėti jiems patiems save suvokti. Kitaip nieko nepakeisi ir tik būsi įtraukta į naują mėšlo duobę.


2000 01 02

Ašarų upė plėšo ir plauna netikrų jausmų draiskanas, apnuogindama tikrąsias žaizdas ir lengvai nusinešdama bevertes iliuzijas. Širdį užplūsta džiaugsmo ir pilnatvės pojūtis, begalinis dėkingumas.
Ačiū, kad viskas yra taip, kaip turi būti. Tiesa tapati teisingumui. Ačiū Tau, Dieve, kad visada nuvedi mane, tenkindamas mano smalsumą, iki pat krašto ir visada parsivedi atgal. Ačiū už tą palaimingą saugumo jausmą.


2000 01 03

Žingsnis naujų ieškojimų ir atradimų link. Nuojauta neapsakoma.


2000 01 04

Giliai sapnuose.


2000 01 05

Gimsta naujas tikėjimas
ir stiprybė. Atsižadėjimas.
Atgimimas. Išsilaisvinimas.


2000 01 06

Nėra to blogo, kad neišeitų į gerą: 20 metų aš rūkiau – dabar cigaretės maitina mane (cigarečių reklama – pagrindinis mano pajamų šaltinis reklamos agentūroje).
Norisi konkretesnių žingsnių, matomesnių pokyčių. Vėl ta nekantra ir abejonės.

Konstatavimas:
Visiškas kalbos nepajėgumas perduoti paprasto sudėtingumą ir svarbą, gylį, reikšmę; atskleisti esmę ir prasmę.
Visi to ėmęsi intelektualūs vyrai įsigilina į vieną kurią dalį esmės, prarasdami visumą; visumos suvokimą pritempdami ir apribodami savojo suvokimo dalinumu, fragmentiškumu. Pvz. nesugebėdami suvokti šviesos begalinumo jie sako: „šviesa yra fragmentinė“, pritempdami šviesos sąvoką prie materialaus fizinio jos suvokimo lygmens, sudėtingai įrodinėdami, gilindamiesi, schematizuodami, globalizuodami... tačiau tik pačiame primityviausiame lygmenyje. Arba, apčiuopę kažką iš ties svarbaus ir reikšmingo (pvz. psichikai aktyvių medžiagų naudojimo reikšmę žmonijos išsivystymui – Terensas Makkena), sužavėti savo atradimo unikalumu ir svarumu, nebesugeba atsiriboti nuo jo ir ima vertinti ir konstruoti pasaulio sampratą ir perspektyvą, imdami pagrindiniu atskaitos tašku dalinės reikšmės faktorius. Gaunamas unikalus, tačiau vienpusis ir iškreiptas vaizdas.
Bet koks perdėtas schematizmas ir išbaigtumas man intuityviai nemalonus. O perdėtas propagavimas ir įtaigumas – grėsmingas ir atgrasus.
Tikiu meilės stebuklu. Nesuvokiamo ir nepaaiškinamo – esminio prisilietimas ir apsigyvenimas mumyse bei planetoje meilės stebuklo dėka pasiekiama sąmoningo tikėjimo – dvasinio tobulėjimo ir vystymosi keliu. Narkotinio pobūdžio kelionės gali tarnauti tik labai primityvaus, nesąmoningo lygio žmonių sužadinime, suviliojime pasaulio mistiškumu.


2000 01 07

Eiti, eiti, eiti. Vis eiti.

Darausi visiškai nepakanti perdėtai intelektualioms kalbos manieroms. Individo kalbos, kaip ir kt. išraiškos formų perdėtas sudėtingumas, siekimas reiškinį skaidyti, apsunkina suvokimą ir yra ne protingumo, o greičiau neteisingo proto naudojimo pasekmė, vedanti į nesugebėjimą suvokti visumos, vienybės ir vientisumo. Tai veda prie šiuolaikinės asmenybės destrukcijos.

Kas nesugeba suvokti, pajusti, pamatyti pasaulio nematomosios pusės, jos pirminės, vedančios reikšmės per meilės stebuklą – tam visada lieka dar vienas kelias – mirties prisilietimas.

Psichoaktyvių medžiagų vartojimas, kaip ir įvairios stresinės, kūrybinės būsenos gali tapti atsivėrimo priežastimi, tačiau sąmoningai pastoviai naudojamos gali įgauti vartotojišką pobūdį, netekti sakralumo ir prarasti tikro matymo galimybę – tapti dar vienu anonistiniu gyvenimo pakaitalu.


2000 01 08-09

Niekada nuoširdžiai netikėjau žmogaus kilimu iš beždžionės kaip ir aplamai evoliucija.
Visas tas triukšmas niekada manęs nejaudino iš tiesų, nors smalsumas, noras suprasti ir žinoti, kas dabar vyksta, vertė visą laiką domėtis ir gilintis į pasaulio ir minties pasiekimus, ieškoti jų prasmės ir reikšmės. Gal todėl aš juos matau tarsi iš šalies, nesuinteresuotai, be aistros. Ir kiekvienas iš jų man simbolizuoja  kokį nors, deja, visai ne aukščiausią žmogaus siekimą, dažniausiai skatinamą žmogaus puikybės ir tuščiagarbiškumo, siekimo įsiamžinti.

Kažkodėl man atrodo, ir visada atrodė, kad aš esu dabar ir tuo pačiu vienu metu ir maža, ir didelė, ir sena, ir pirmykštėje bendruomenėje, ir viduramžiais, ir kai dar visai nieko nebuvo, ir kai nieko nebebus. Nors laiko tėkmę, akimirkos tėkmę, kaip milijonų foto blyksnių juostą laike jaučiu ypač ryškiai. Tikriausiai reinkarnacija gali vykti ir laiku atgal, kaip grąžinimas į ankstesnę klasę kurso pakartojimui, praeities klaidų ištaisymui. Vadinasi laiko išvis nėra ir evoliucijos nei beždžionės virtimo žmogumi. Laikas bėga tik 1 individo 1 gyvenimui 1 planetoje vardu Žemė.


2000 01 10

Dienos, kaip nerasti grybai. Be durų į ten.

Anekdotai:
Abraomas pasakė: „Viskas iš dievo“.
Saliamonas pasakė: „Viskas iš proto“.
Kristus pasakė: „Viskas iš meilės“.
Froidas pasakė: „Viskas iš sekso“.
Marksas pasakė: „Viskas iš pinigų“.
Kiek žydų, tiek ir nuomonių.

Vyrai (vakarų civilizacijos produktai) linkę suabsoliutinti savo idėją (t. y. patį save) ir pritempti prie jos visą pasaulį. Jie nesugeba matyti visumos. Nesugeba ir per tą vieną idėją, įsigilindami išeiti į vienybės erdvę, – atsisakyti savo ego ribotumo. Tai, kuo gyva kiekviena sveika moteris – jiems nepasiekiama ir taip baisu, kad, rodos, gresia gyvybei.

Haliucinogeninių medžiagų panaudojimo, siekiant pasaulio dermės išgyvenimo patyrimo, reikšmės pervertinimas ir net suabsoliutinimas, atsiduoda tos pačios papuvusios vakarų civilizacijos tipiško atstovo poreikiu gauti dievo patyrimą, kaip ir sveikatą, tabletės pavidalu už pinigus.


2000 01 11

P:
– Aš jaučiuosi šitame gyvenime kaip žaisdamas.

Sąlyga: žaisti rimtai iki paskutinio atodūsio.
Daugybė žmonių šito nejaučia. Nei savęs, nei kitų. Keista. Gaila. Sunku.

Žmonijos istorija tolygi atskiro žmogaus istorijai. Gimęs bejėgis ir nesąmoningas jis jau turi savo dieviškumo nuojautą ir visą gyvenimą stengiasi pagauti išsipildymo akimirką. O pagavęs gauna sąmoningumą ir naują gyvenimą, per kurį (arba daug kurių) stengiasi išmokti gyventi toje akimirkoje amžinai.

Keista nuojauta, vis labiau tampanti įsitikinimu. Kažkoks globalus šaknų pojūtis manyje. Gilių, senų, tvirtų, iš tėvo giminės, siekiančių archajiškus Deivės Motinos laikus. Tas šaknis jaučiu ir daugelyje pažįstamų moterų lietuvių.
Man rodosi, kad Lietuva – ta šalis, kurioje Deivės kultas po šiolei gyvas, nematomas egzistuoja šalia oficialiojo, deklaruojamojo, valdiškojo ir dar daugelio kitų ateinančių ir išnykstančių. Jis neklystamai kreipia gyvenimą moteriškuoju-kuriančiu protu. Tik todėl Lietuva gyva po šiolei kaip rami gili upė, plaukianti požemine vaga savo tikruoju keliu.


2000 01 12

Tu vėl lieti mane.

Buvome su P. miške – „savo vietelėje“ ant skardžio.
P:
– Čia aš jaučiuosi savo namuose. Ar mes negalėtume čia nakvoti? – Ar tau neatrodo, kad bokštas gadina vaizdą?
Aš sutinku. Paklausiu:
– Čia juk tu nesijauti lyg žaisdamas?
– Ne, čia – ne. Gamta – namai, civilizacija – žaidimas.
Aiškinamės, kur civilizacija, kur gamta. Patrikas apkabina ir liepia man apkabinti medžius, šakeles. Gula ant sniego – sveikinasi su apledėjusia žeme. Jis myli.
P:
– Meilė – tai irgi gamta – dievas, o pyktis, ko gero – civilizacija.
– Kodėl?
– Nes jis sukuriamas žmonių.

Žmonija savo raidoje ko gero baigia jaunatviškąjį – veržlų, bet neišmintingą periodą. Ar pavyks jai dvasiškai subręsti ir tolygiai pradėti brandųjį etapą, nešantį tikruosius vaisius, mokantį sugrįžti į prarastąjį rojų – t. y. jį atrasti savyje. Ar ji, kaip pernelyg savimi susižavėjęs jaunikaitis, netekusi baimės varžtų, nesupleškės savo pačios sukeltoje liepsnoje? Ar baisioje suvoktų praradimų ir paklydimų neviltyje sugebės išsaugoti save? Ar nesupus, netekusi jaunatviško veržlumo ir neišmokusi pažvelgti giliau, neišsigims, įteisintus kompleksus ir patologijas pavertusi gyvenimo normomis ir pagrindiniais savo individualybės bruožais?
Galbūt žmonija ne tokia vientisa ir dalis jos negrįžtamai pražus, neįveikusi peržengimo ribos, nesugebėjusi adekvačiai įvertinti savęs. Dalis liks minti vietoje, tarsi tokie nepajudinami atskaitos taškai, palikę laiką, bet pakibę erdvėje – „istorijos grybai“. Tai magiški taškai, per kuriuos galima susitikti su begalybe, su neįvardinamumu. Pajudinti iš vietos šie grybai virsta mėšlo dulkėmis.

Baigiasi „kalbos era“. „Kalbos“, kuri, pagal T. Makkena, atsirado žmogaus sąjungoje su „išmintingu“ augalu (haliucinogenais), atvėrusiu jam kelią į „kito“, begalinio, neišbaigtinio pasaulio prisilietimą.
Baigiasi jaunatviškasis žmonijos „eksperimentų“ periodas. Reikia ieškoti nuoseklesnių, ilgalaikių, pastovių ryšių su „giliuoju“ pasauliu, eiti vertikale, nebesieikvojant daugiažodžiam kalbėjimui. Išmokti mintį išgryninti iki esmės ir patikėti ją laiko visažinybei. Išgryninti savo esmę, kuri dabar, pasibaigus jaunystės kerams, besąlygiškai taps mūsų veidu.

Sapnas: Tarsi didžiulė knyga ar filmas-katalogas, kurį aš peržiūrinėju. Sudarytas iš kiekvienos mano gyvenimo akimirkos – milijonai akimirkų. Kruopščiai užfiksuotas kiekvienas atskirai akimirksnis įgyja ypatingą reikšmę ir tikslingumą.
Peržiūrėti nespėjau – pažadino.


2000 01 13

Einame iš mokyklos tiltu. P vėl grįžta prie giliųjų temų.
P:
– Bet aš ir galvoju, kas iš tikrųjų yra tas pasaulis? Ir aš jaučiuosi, kad iš tiesų esu ne čia. Aš esu visai kitas – tikrasis ir visai ne čia. O čia tik tarsi koks žaidimo kamuoliukas. Ir pats juo žaidžiu. Nu, kaip čia paaiškinti – negaliu pasakyti. Ir atrodo, kad yra kitas Pasaulis, o šitas kažkoks tai, – na tarsi aš tik galvoju, o iš tiesų jo nėra ir aš iš tiesų ne čia.
– O ten, „mūsų vietelėje“, šiek tiek arčiau tikrojo Pasaulio?
– Taip, nes ten mes visą laiką miegojome savo tikrojo Pasaulio kambarėlyje. – Ar eisime šiandien į savo tikrojo Pasaulio kampelį? – Nusivesim ten Joną su Emile! ”

Žmogus suvokė savo tikrąjį Pasaulį (Dvasią ir Dievą). Eidamas tuo pačiu keliu per tiltą, kaip ir aš kadaise, kai pajutau save. Atsimenu, kokia laiminga buvau tada, suvokusi save, ir dvigubai laimingesnė dabar, galėdama tą patį jausti su savo sūnumi. Ant to pačio viaduko Lazdynuose, tik maždaug po 25 metų.

Aš:
– Pažaiskime dar kol kas.
– Ką? Kad aš einu į mokyklą? “
– Taip, ir visą kitą...

Viskas paprasta ir aišku. Skaidru, kaip pratekėjus ašarų upei ir jautru, kaip matant gyvybės atsiradimo pradžią. Ir pabaigą. Viskas susilieja į vieną pradžią-pabaigą-vidurį – kiekviena akimirka čia ir dabar visada tebevyksta. Atsimeta tik tas numiręs laikas, virtęs mirusiu vandeniu – netikro pasaulio žaidimui išnaudotas laikas. Laikas be meilės. Laikas vardan tikslų. Kaip svarbu laiku pereiti tiltą ir visą laiką tai prisiminti, ir padėti pereiti tą tiltą kitam, kad amžiams būti drauge. Nenukristi į negyvojo, nejudančio laiko vandenį, nesustingti tame vandenyje, nepasilikti ten amžiams. Kaip būtina turėti savo „tikrojo Pasaulio vietelę“, kaip gera ją visada nešioti savyje.


200 01 14-17

Mano klasiokai – keistai nekintamai artimi. Žmonės, išlaikę savo esmę? Nepametę savęs? Susivokę dar tada, mokyklos laikais, veikiami mūsų tuometinio atviro, nuogo bendravimo ir šiandien tebenešiojantys savo esmę? Gal vėl iš naujo ją atradę? Gal išlaikę? Nepasikeitę net vizualiai. Ne sentimentalūs, tačiau turintys tuos pačius, gal net gilesnius jausmus. Branginantys meilės jausmus, šilumą.


2000 01 18

Mums tikrai nereikia haliucinogenų. O tiems, kurių vaizduotė, mąstymas, jutimas ir matymas apsiriboja viena, vadinamosios, civilizuotos realybės plokštuma, vargu ar haliucinogenai atvers akis ir privers sugriauti senąjį neigimo pasaulį vardan naujojo. Juk daug realiau, kad vizijų sritis taps dar vienu nauju žaidimu, naujos, „dieviškosios“ rinkos preke senoje baloje, nes nauja gimsta tik iš seno – jam numirus, o ne persikeičia, mostelėjus burtų lazdele. O numirti ir vėl prisikelti nauju tame pačiame gyvenime – ilgas, sunkus ir pavojingas kelias, reikalaujantis begalinio noro, tikėjimo ir absoliutaus atsidavimo. Jis nepripažįsta kompromisų ir nedaro išlygų. Atsitiktinis arba dirbtinai išprovokuotas kitos realybės pojūtis – tik užuomina, dovana, kurią sugebėjus priimti ir išsaugoti atmintyje kaip akimirksninį tikrosios būties pojūtį, privalu eiti tos būties pilnatvės siekimo keliu. Tikriausiai tai vienintelė tikroji žmogaus gyvenimo prasmė.


2000 01 19

Būties tikrumą ir pilnatvę išgyventi galima ekstremalioje veikloje, aktyvioje meilės raiškoje, aktyvioje kūrybinėje raiškoje, paveikus psichiką cheminiu būdu (ar dar kokiu kitu), tačiau visais atvejais išgyvenimai turi laikinumo požymį. Tik sąmoningu tikru suvokimu ir mąstymu paremtu siekiu, reiškiamu per aktyvų veikimą (kūnišką ir dvasišką), galima perkeisti realybę ir laiką – išeiti iš trimatės, laiku paremtos egzistencijos į platesnį ir gilesnį Pasaulio suvokimą – dieviškąjį išmatavimą. Tik per visišką paviršinio pasaulio atsisakymą, visišką atsidavimą visą priimtą griaunančiai jėgai – pasitikėjimą stebuklu – galima išgyventi, virstant nauju, kitu ir įžengiant į nepažįstamą anapusinį pasaulį, kūniškai priklausant ir šiam – paprastajam. Iš tiesų tai nėra kažkas keista ar nepaprasta. Vaikai taip gyvena, tik nesusivokdami, kol civilizuotasis pasaulis sunaikina, paneigdamas jų tikrąjį pasaulį, ir išmokydamas savo – sugalvotojo – „geresnio“, „kultūringojo“, palikdamas tuštumą ir praradimo jausmą. Neigimas ir perkeitimas tolygus dvasiniam smurtui ir veidmainystei, pridangstytai idėjiškumu ir sentimentaliu juslingumu – toks šios civilizacijos ir kultūros pamatas. Jo nenugalėsi jokia kova ar gudrybe, idėja ar įrodymais – jis viskam turi priešnuodį, nes yra absoliutus neigimas, ir visi neigimai – jo sąjungininkai, o teigimai laike įgauna reliatyvumą, iškrypsta ir pameta jėgą. Tik vidinės, žmogiškąja kalba nenusakomos ir neišreiškiamos – tik užčiuopiamos tiesos, visuotinybės neklystamumo, vienintelio tikrojo realumo pojūtis pajėgus išvesti iš šio užburto neišsipildymo ir saviapgaulės rato. Išvesti kiekvieną individualiai, tik jo vieno atskiru keliu. Su besąlygiško sekimo juo sąlyga.


2000 01 20

Mirė A. G.

P.:
– Ar tu žinai, kas tai yra debesys?
– Vandens garai danguje.
– Ne, čia civilizacijos paaiškinimas, o aš, žinai, kaip manau: kadaise, na, seniau, gyveno didelė didelė baltoji meška, na, tokia didelė: kokių 30 kilometrų. O paskui žmonės ją sušaudė, ir iš jos pasidarė debesys – jos gabalai.

Kiekviena mirtis – vis naujas rebusas kiekvienam gyvenimui. Išsprendžiantis naujai tavo gyvenimą. Atskleidžiantis nematomus šaltinius ir paslėptas prasmes ir duodantis dar vieną paaiškinimą.


2000 01 22-23

Kaip daug mes reiškiame vienas kitam. Kiekvienas. Gyvybė – kaip trapu ir kaip brangu. Koks glaudus mūsų, klasiokų, nebrandžios jaunystės draugų ryšys – tiesus, švarus, tikras.

Niekada negalvojau, kad A. gali mirti. Jis buvo labiausiai apsaugotas nuo tokių gan dažnų mano minčių apie mirtį. Ir, staiga, taip priartėjo prie manęs. Visas tas laikas – penkiolikti- septyniolikti-dvidešimti. Jis visą laiką buvo kažkur greta. Kažkuo toks panašus į mane. Tik aš nustūmiau mintis į šalį ir pati vis labiau dariausi nematoma, nepažįstama. Netyčia susitikus šią vasarą, po daugelio metų, ir susitikus žvilgsniais panašių akių, mums pasidarė aišku, kad, vadinamoji, praeitis daug arčiau už dabartį. Dieve mano, ar tai ir buvo nuosprendis? Neišsipildžiusiai dabarčiai? Kas tikra, o ką mes tik žaidžiame? Ir kada pasibaigia viena ir prasideda kita. Kaip pastebėti tą nepastebimą pasikeitimą ir netapti negailestingu aklu naikinančiu įrankiu, sureikšminto žaidimo rankose šluojančiu žaidėjui kelią. Atskirti. Mes mokomės atskirti. Tik pažvelgiant giliau. Ten, kur draudžiama pažvelgti. „Lengva paviršutinė laimė draudžiama“. „Ramybė išdalijama tik labai mažais kiekiais“ – lentelės mūsų kartos egzistencijos rezervuare. „Geriausi“, „pernelyg šviesūs“ ir „turintys perdėtą energijos kiekį“ pasmerkti išankstinei mirčiai. Išimtys daromos tik palikus Lietuvos teritoriją ar bent jau sostinę Vilnių, galbūt, pakeitus tautybę, tačiau pastarasis atvejis neištirtas. Pagrindinė priežastis – sėkmė, pasisekimas, antrinė – nesėkmės, irimas.


2000 01 24

Žmonės, gimę su „žinojimu“ ir „matymu“ supranta, kad bet kokia materiali kūrybinė išraiška nebus adekvati tiesai ir gali pasitarnauti netgi tos tiesos iškreiptam suvokimui. Todėl dažnai jie net nebando, neturi tikslo išreikšti savo žinojimą ir matymą. Iš tiesų nors dalinai adekvačiam jo išreiškimui, pasidalinimui savo neeiliniu sugebėjimu reikalinga ypatinga-ribinė situacija, stebuklinės aplinkybės ir ypatinga dvasinių pajėgų koncentracija. Jokia aprobuota schema, jokios „civilizuotos“ kūrybos priemonės tam neturi pagrindinės grynosios dvasinės konsistencijos gyvybinių galių (jos jau būna išnaudotos formos kūrimui, išgrupuotos, išblaškytos).


2000 01 25

Protas. Grynas prigimtinis protas šiuolaikiniame pasaulyje visai nebekotiruojamas, išjuokiamas, prilyginamas primityvumui. Mąstymo manipuliacijos, išmoktas virtuoziškumas, „profesionalumas“ niekina tikrąjį protą, norėdamas užmaskuoti savo bejėgiškumą ir nepilnavertiškumo nuojautą. Tas pats ir su širdimi. „Didelei“, kilniai, tauriai širdžiai prisegamas „kaimietiškumo“ niekinamasis epitetas. O sujauktų aistrų, įpročių ir madingų ritualų samplaika garbinama kaip ypatinga, individuali ir rafinuota „aukštoji“ jausminė išraiška, iš tiesų, maskuojant žemą, kartais tiesiog gyvulišką lygį.
Nei aiškus protas, nei tiesi širdis, deja, nepriklauso šiuolaikinio žmogaus kuriamam madingam ir vertinamam įvaizdžiui.
Gūdu.
Apie dvasią nėra ko ir kalbėti, nes jos tiesiog nebėra – tuoj nebeliks ir užuominų.
Galbūt, tai iš tiesų atskirųjų, vienišųjų privilegija. Laisvų nuo bet kokių formų, juo labiau visuomeninių. Netarnaujančių niekam kitam, kaip protui, širdžiai, dvasiai. Tikriausiai taip buvo ir bus – kam duota, tam ir padauginta, o kam ne, tam ir užmaskuoti to tuštumo ilgam nepavyks – tik tam kartui. Ypatingos formos, struktūros, žodžiai... subyrės, išnyks kaip rūkas, migla. Ko nebuvo, tas ir neatsiras, kas buvo, tas niekur neprapuls. Ir jokie gudravimai, jokie tikėjimai ir išvedžiojimai neatpirks ir nesuteiks išganymo. Ir kiekvienam reiks atsakyti už prarastą laiką, išnaudotą meilę, užimtą erdvę. Ar ne per daug prisišiukšlinta? Ar tuščia, nes perregimai skaidru? Ar iš pertekliaus? Ar jaučiu, kad esu? Ar, kad vartoju? Veikiu? Kūriu? Kada peržengta riba, ir ar bus leista atsigręžti? Ar išdavystė taip užsimaskavo, kad pasidarė nepastebima net pačiam išdavikui? Ar žodis jau visai pakeitė kūną įvaizdžiu?


2000 01 26

Ar dar ratas spės atsisukti iki išeities? Tikėjimas ir viltis iškreipė savo prasmę, neatlaikę laiko išbandymų. Meilė išduodama ir trypiama išaugo ir tapo nebe savaimine vertybe, o tiesiog tikruoju ir vieninteliu varikliu dvasios kelyje. Vis labiau kristalizuojasi, tampa apčiuopiamais žinojimas, matymas, tiesa. Upė nenumaldomai gilina vagą ramiai artėdama prie tikslo.


2000 01 27

Kiekviena mirtis kaip daugiabriaunis rebusas kasdiena išsisprendžia naujai, kitaip.
Mano gyvenimas – tykus rebusų sprendimas – kas diena vis naujai, kitaip. Mintis tapo stipresne už veiksmą ir veiksmingesne. Nebeliko prasmės švaistytis veiksmais. Gyvenimas įgauna aiškius nematomumo kontūrus (neišoriškumo, neformiškumo-neformalistiškumo, besistematiškumo) – aiškius dvasingumo kontūrus. Tikriausiai visgi galiu tai parašyti. Vaikiškas drovumas pagaliau užleido vietą didesniam brandumui. Ir pasitikėjimo pamatas tapo man matomu ir aiškiu, beveik apčiuopiamu šviesos šaltiniu.


2000 01 28
 
Staiga taip aiškiai ir sunkiai gličiai pajutau save, bandančią, besigrumiančią, bemėginančią vėl ir vėl, nuolatos išsiveržti iš tos masės, atsiplėšti. Masės, į vientisumą sujungtos tų ryšių neišvengiamybės, duotybės likimo, gimimo, vietos, laiko. Žmonių, ėdančių vienas kitą, besisavinančių vienas kitą, išgyvenančių vienas kitą (dėl kitų). Supratau Auguste Rodiną. Jo nutrūkusius ir įklimpusius žmones. Tą beprotišką judėjimą, jėgą – susiliejimą ir ištrūkimą, sutrūkinėjimą. Ėjimą į laisvę. Amžiną, visuotinį, visatinį.. Jam išsipildžius nebeliktų pasaulio – tos vientisos visko nuo visa ko priklausomybės, dėsningų ryšių masės begalinio rutulio pavidale palaikomos išcentrinės pragariškos reikalingumo jėgos. Ištrūkti, tapti tobulu t. y. egzistuojančiu pačiu savaime (Dekartas, M. Mamardašvili) – laisvu. Arba pasiduoti tai priežastingumo-pasekmės jėgai ir įsilieti į masę, susilydyti.


2000 01 29-30

Vis labiau didėja laikinumo pojūtis. Darbe, mieste, namuose. Vis labiau jaučiuosi ne savo vietoje. Kartais galvoju – gal Afrikos džiunglės būtų tikresni namai. Mano vaikas, kaip suprantu jaučia panašiai. Gal verta nebesipriešinti šiam pojūčiui ir paieškoti optimalesnių išeičių. Gal tai ne iliuzija, o pati tikroji realybė. Ir užteks save apgaudinėti ir taikytis su absoliučiai nesiklostančia, amžiais stringančia, kliūvančia ir griūvančia mano susitaikymo pastangų sukurta „realybe“ ir visai nesėkmingu bandymu gyventi „kaip visi“.


2000 01 31

Alcheminė savižuda – septyni astraliniai demonai: asmenybės kiaulė, saviraiškos drakonas, ironijos žaltys, nenuorama devyndarbis, juodasis smurtininkas, geltonasis melagis, pilkoji melancholija.

Kalba, kuria aš mąstau, labai skiriasi nuo lietuvių rašytinės kalbos, tiek intelektualiosios, tiek literatūrinės – išskaidančios, susmulkinančios, struktūrizuojančios – mano mintis per greita jai. Tokia „ištarmė“ sustabdo, užlaiko ir tuo nužudo minties judėjimą, neleisdama atsiskleisti jos esmei. Paprasta, netgi grubi, nuoga kalba – geresnis įrankis minties išraiškai. Minties – ne svaičiojimų ar išprotavimų. Mintis – tai, kas jungia šiapus su anapus – būtį su dieviškumu. Nepasitikiu kalba, žodžiu. Jos reikšmė man seniai jau nelygu jos reikšmei kitam. Žodis tapo forma be esmės. Drabužiu, kurį matuojasi kas panori ir išreiškia juo kas ką nori – pagal pageidavimus ir poreikius – nieko esmingo. Kaip ir daug kas šiuolaikinės kultūros pasaulyje. Kažkada buvo kitaip. Kažkada visi, ar bent dalis turėjo bendrus regėjimo ir matymo atskaitos taškus. Buvo įmanoma susišnekėti platesnėje erdvėje. Gal greičiau ne kalba, greičiau jos tarpeiliais, už ironijos ir nihilizmo slypėjo didelis tikėjimas ir visi tai žinojo.
Dabar liko žinojimas – nuogas ir paprastas kaip skatikai, toks neišvaizdus ir nemadingas, be įvaizdžio, nepatrauklus. Kur jį dėti? Graudžiai juokinga būtų jį retušuoti, sušiuolaikinti, kosmetinti ir bandyti iškišti prekės pavidalu. Arba ieškoti savo matymą iškreipiančių akinių – tada ir žinojimas įgautų prekės pavidalą savaime, o sakymas (forma) gal sužėrėtų dar nematytu individualumu.


2000 02 01

Koks neįveikiamas noras likti nematomai, neturėti nieko bendro su kultūrinėmis, civilizuotomis išraiškos formomis. Tiesiog įmįslyti erdvę, įkalbėti eterį nežodine kalba, įveikti nefiziniais veiksmais, įmatyti ne fizinės regos akimis. Tik tai atrodo prasminga. Tik ten švari dirva, dar turinti apsaugos garantą nuo iškreipimo, išniekinimo. Gal tai iš tiesų dirva švariai, šviesiai ateičiai, naujai kalbai, bendravimui ir supratimui.


2000 02 02

Taip ilgai supratau tik vieną – kad nežinau. Kad negaliu rašyti, kalbėti, negaliu nieko išreikšti, nes nežinau. Stovėjau prieš didelę paslaptingą nežinomybę, nepažindama savęs pačios, silpna. Tuo tarpu pasaulis uždavė daugybę rebusų, kuriuos privalėjau spręsti savimi. Po truputį ėmė ryškėti tavo veidas. Atėjo nežinojimo žinojimas ir silpnumo stiprybė. Ir beprasmybės prasmė. Tai, kas atrodė amžina – išnyko, buvo svarbu – išdilo. O kas buvo užmiršta, iškilo visu ryškumu. Atsiskleidė paslėptosios prasmės ir paslaptys. Visa tapo netvaru ir išsisklaidė kaip dūmai. Tik meilės vis daugėjo ir daugėjo sulig kiekviena istorija, tačiau ji netapo našta, o atvirkščiai, darė mane vis lengvesne, mano gyvenimą pavertė besvoriu. O vertė? Viskas vienodai verta ir vienodai bevertiška. Vertė ir laikas – vieni didžiausių miražų.


2000 02 03

Kvailas žmogus mano, kad išsimokslinimas padarys jį protingesniu. Kokia pražūtinga mūsų civilizacijos erezija, atvedusi į jos eroziją.
Melstis, apsikabinus medį, daug garbingiau, nei daryti ženklus bažnyčioje, jaučiant tik savo pačios svetimumą šiuose veiksmuose, net akimirksnio nuoširdumo nebuvimą, tik keistumą...
Daryti tik tai, kas yra prasminga. Tai vaikiškas naivumas ir nuoširdumas, tyrumas. Ir visgi įmanoma viską, ką darai, daryti prasmingai. Ir neįmanomas gyvenimas kitaip.
Vis labiau supuosi į vienatvės kokoną – tuoj būsiu vieniša kaip vaikas ir suprantama tik vaikui. Kitas pasaulis darosi smarkiai per ankštas, per plokščias. Man taip lengva keisti vietas, veidus, gyvenimus, įpročius, kad nebėra prasmės tai daryti. Galima nebent atsisakyti jų visiškai...


2000 02

Andrejaus Tarkovskio Stalkeris – man artimiausias personažas. Aš negaliu nieko paaiškinti. Mano gyvenimas – „zona“, kurią aš vis labiau pažįstu, tiksliau nujaučiu, nes ji absoliučiai kintama. Čia nuolatos budi gimimas ir mirtis – visada kartu, šalia. Aš jau beveik neišeinu iš jos nuo to laiko, kai čia gimė mano sūnus. Veikiau, aš gal niekad kitur ir negyvenau – gimiau čia ir labai menkai tesidomėjau išoriniu, patogiuoju ir saugiuoju pasauliu. Jis man kažkoks pernelyg tuščias, nykus – aš ten iš karto pradedu mirti. Myliu savo paslaptingąją „zoną“-gyvenimą. Gal galėčiau jau čia ką nors atsivesti ir išmokyti džiaugtis ir gėrėtis, vaikštant šiuo nesuvokiamu reljefu. Tačiau jis pavojingas turistams, pražūtingas įsibrovėliams, o iš pasiryžusių reikalauja pilnutinio atsidavimo ir atsakomybės – tokių vis mažiau. Tik sąlytis su mirtimi juos atbloškia čion kuriam laikui ir man padėjus jiems tai ištverti, jie sprunka vėl atgalios – tušti, kokie ir buvo atėję, bijodami atsigręžti, ir vis vien virsdami druskos stulpais. Ne, čia ne vieniša. Čia nemaža gyventojų. Daug vaikšto neatpažindami savęs, manydamiesi gyvenantys įprastą gyvenimą; užklydę ir nebesugebantys grįžti atgal; palaimintieji; daug moterų, atsiradusių čia per vaikus, nes „zona“ visų pirma – vaikų pasaulis.


2000 02

„Civilizacijos žmonės“ – daugiausia žmonės, nutrūkusiu ryšiu su gamta, kosmosu. Jie nebesugeba gauti energijos natūraliu būdu ir vagia ją vienas iš kito. Vienas kitą ryjančių žmonių civilizacija. Susipynęs kamuolys, vis labiau tamprėjantis ir stingstantis, vis labiau tampantis pats savaime pats sau. Vis labiau silpstantis ryšys su visata – vis labiau fragmentėjanti šviesa, vis mažesnis šviesos šaltinio, šilumos poreikis. Šis kamuolys maitinasi savo elementų tarpusavio trinties sukeliama kibirkščiuojančia šiluma. Ilgainiui jis visai praras ryšį – taps nebeįdomus Dievui, bevertis susilydžiusio metalo gabalas, pradings visatos tamsiojoje skylėje, kad vėl iš naujo viską pabandytų pradėti kitoje jos pusėje – nesibaigianti evoliucija, taisanti savo pačios klaidas.
Kita pasaulio pusė, paremta Žemės-Žmogaus-Kosmoso-Šviesos ryšiu visą laiką liks Dievo akyse su visomis atsinaujinimo galimybėmis – vystymųsi ir vėl nauju atskyrimu gyvo nuo mirusio; naujo nuo pasenusio, atgyvenusio; atviro nuo uždaro; skaistaus, švaraus nuo užakusio, supuvusio, uždžiūvusio.
Visi ilgainiui turi ir gali pasirinkti.
Piniginių, formalių, beletristinių ir kt. tikrąją prasmę praradusių žmogiškųjų ryšių įvairovė pradings su senuoju pasauliu. Bendravimo, sveikatos, mokymo, auklėjimo, darbo problemos išnyks – visa taps paprasta ir savaime suprantama kiekvienam žmogui – taps natūralia jo dalimi, prigimtiniu poreikiu, kuriamąja veikla, turinčia savyje patį tikriausią, vienintelį ir vieningą pagrindą – meilę. Kiekvienas egzistuos pats savaime (nesaistomas  dirbtiniais poreikiais, aptarnavimo ir valdymo ryšiais) visuotinoje darnoje – kaip dievo dalis dieviškame pasaulyje, t. y. suvokiant Dievo nedalumą, visa-apimamumą, visa-talpinamumą ir visa-išreiškiamumą – žmogus priartės prie Dievo, tapdamas juo pačiu, įgaudamas tikrąją kuriančiąją galią.
Tokia galimybė egzistuoja jau dabar, egzistavo visada. Ji – mumyse pačiuose. Mes turime jos nuojautą nuo pat vaikystės.


2000 02

Vis labiau ryškėjanti literatūrinio poetinio žodžio menkybė. Juo perteikiamų jausmų menkybė. Veikiau, sumenkinimas, pavertimas kamuoliukais, žonglieriaus rankose. Ir visų gyvenimų taip pat: pavertimas žaidimu, suplokštinimas, išraitymas, patalpinimas į griežtai reglamentuotas rašybos taisyklių schemas. Gal todėl ir tiek daug jų nesavalaikių, nesavaeigių mirčių – išsivadavimo vieninteliu įmanomu būdu, vienintele likusia galimybe įgauti tikrumo, prisiliesti pirmapradžio tyrumo. Galbūt. Vargšai žmonės. Negarbinga, dažnai ir visai niekinga, šitaip išduoti Gyvenimą vardan pašaukimo, atsižadėti tikros patirties vardan savo genialumo išraiškos patenkinimo (to pačio, tik kita forma pasireiškusio ego patenkinimo). Taip išduodamas Dievas, Meilė, pats Žmogus. Menas, kilęs iš tokių išdavystės, aukos šaltinių aukštesniąja prasme bevertis arba net nusikalstamas. Tokiu atveju kūryba, kaip pragyvenimo šaltinio pagrindas yra nuoširdesnė ir bent jau neamorali, etiška. Etiškiausias bet kokios veiklos pagrindas – jos savaiminis išaugimas ir priėmimas, kaip likimo skirto darbo, gyvenimo būdo, išgyvenimo, išbandymo – dalios, kurią privalai priimti, pamilti ir deramai išnešioti. Tik tokie vaisiai saldūs. Tik tokie turi tikrą vertę. Ta prasme nesvarbus tampa „kaip“. Kokybė tiesiogiai priklausoma nuo veiklos motyvo etiškumo pačia giliausia, dvasiškąja prasme.
Jau išmokau nebeteisti kitų. Tik ieškau priežasčių, stengiuosi suvokti ir pasimokyti, kad nereiktų teisti savęs pačios. Kad gyvenčiau, bet tiek nebeklysčiau, mylėčiau, bet tiek nebekentėčiau ir nebepykčiau. Gal kada nors galėsiu... tapsiu mokytoja. Dabar esu tik mama. Gal dar šiek tiek dukra. Daugiau – visiškai niekas.


2000 02

Viskas, absoliučiai viskas gyva. Kiekviena akimirka tęsiasi amžinai. Kiekvienas ryšys. Viskas priklauso nuo mūsų, o gal ir nuo mūsų nepriklausomai tęsiasi, egzistuoja, darosi vis svarbiau ir reikšmingiau, kuo užsipildys tuštuma? Ar gali tai būti meilė per žmogų, žmogui? O ar gali būti kitaip? Argi abstrakcija gali pakeisti tikrą gyvenimą? Viskas taip seniai egzistuoja ir taip ilgai negali išsipildyti.
Žinau daugiau, nei galima pasakyti žodžiais. Apie viską.
 

2000 02 

P. mokykloje gavo užduotį parašyti: „Kas tai yra meilė? “. Visų rašinėliai iškabinti koridoriuje ant lentos. Visi daugmaž rašo apie švelnius jausmus savo artimiesiems.
P. parašė vieną sakinį: „Meilė yra aistra. “
Klausiu jo:
– P., kas tai yra aistra?
– Nežinau.
– Tai kodėl rašai, jei nežinai?
– Man taip atrodo. Tu juk sakei, kad reikia rašyti ką galvoji, o aš taip galvoju.

Jis teisus. Visapusiškai. Visos aistros tebegyvos širdyje (nepriklausomai nuo jas sukėlusių objektų), susiliejusios į vieną didelę neišsemiamą meilės bangą, nesustabdomai besiliejančią vėl ir vėl iš naujo su vis nauja jėga, vis giliau besiskverbiančia į gyvenimą.
Kas yra šiuolaikinis modernus žmogus? – Tas kuris išblaško, išskaido, nuslopina, nusausina šitą bangą ir gyvena kaip žuvis, išmesta į krantą, nerišliai žiopčiojanti be deguonies, arba tingiai plūduriuojanti greitai pelkėjančioje baloje. Ar gali jam padėti atgauti sąmonę ir savimonę haliucinogeninių grybukų ar žolyčių užvalgymas? Ką daryti vaikui, nesugadintam dogmatiško auklėjimo, turinčiam sveiką prigimtinį suvokimą ir gebėjimą savarankiškai mąstyti ir matyti? Ką jam galvoti apie šį iškrypusį, praradusį stuburą pasaulį, žaidžiantį kvailus neskoningus žaidimus, užvadintus šventumą praradusiais žodžiais „meilė“, „kūryba“ „gyvenimas“? Gal tik visiškai nekreipti į tai dėmesio. Pažiūrėti su atjauta, ar bent gailesčiu, ir kurti savo pasaulį tokį, kokį mato geroji žmogiškoji kuriančioji prigimtis šalia, tačiau nebesitaikstant, bet ir nekovojant su senuoju pasauliu. Išmintingai, kaip moko tikroji žmogiškoji prigimtis. Gimdant – ne griaunant, vienijant – ne ardant, įsigilinant – ne skaidant, suprantant, tiesiai ir nuosekliai, negudraujant, laiku. Kartu su laiku – tik taip galima laimėti laiką – susitapatinant. Ir čia – visada kur esi, neieškant kitos geresnės, patogesnės vietos – visada čia – kiekvieną akimirką pilnai čia, kur esi – tik taip gali sutapti su Pasauliu ir neprasilenkti su Dievu. Tik taip – iš visos širdies, visomis proto galiomis – visa meile. Tik taip gali išgyventi – likti gyvas amžiams. Tik tokia gyvenimo prasmė. Visa kita tik „šiaudinis šuo“.


2000 02 

Gyventi ir už tuos, kurie pametė savo gyvenimo siūlus, o tu dar juos šiek tiek užčiuopi, nes kadaise buvai palytėjusi – privalai gyventi. Privalai, nes jų paklydimai išmokė tave mylėti, jų drovumas išmokė tave išreikšti meilę, jų skurdumas išmokė tave atiduoti meilę, jų troškimas naikinti išmokė tave kurti. Todėl privalai gyventi ir už juos, nes jų čia nebėra.
Dar, jei pasiseks kam nors, mažam, jaunam ar senam atskleisti gyvenimo stebuklą; parodyti, nors akimirksnio blyksnyje susipynusias, išsipildymo šviesą ir pradžios tamsybę; užčiuopti kaip molio gniužulą – prisiliesti švenčiausios paslapties. Išmokyti pajusti ir naudoti tikrą garso, žodžio, ritmo, atspalvio, palietimo palikimą, užkoduotą mumyse, kartų kartomis išjaustą, ištobulintą ir atminties pridengtą, paslėptą – matyt,  kad išsaugoti vertiesiems, neiškraipyti, neišmėtyti, neišniekinti. Prisiliesti gali, tik atidaręs dangaus vartus, peraugęs žodį ir vaizdą, suradęs kelią.
Jei tik galėčiau dar... įpiešti viso to buvimą kam nors į sapną – nuolatos aiškėjantį ir išsipildantį. Kad dar, nelikus žodžiui-kūnui, likčiau ausimis ir akimis; mintimi, ateinančia, kai tu pašauksi ir būnančia šalia, kai per sunku.
Tik tiek... Tik tiek man dar bereikia būti.


2000 02 

Skambina. Niekas nepamiršta. Nenustebčiau, jeigu pakėlusi ragelį išgirsčiau jau pasitraukusiųjų balsus. Niekas, kas tikra neišnyksta. Paklaus kaip gyvenu, ar dar atpažįstu, paskirs pasimatymą tarp žemės ir dangaus.

Žodžiai kaip musės – zirzia, sukelia daug triukšmo, perneša mikrobus, infekcijas, teršia. Niekada nepasiekia esmės, nepasako nieko naujo. Tik pats savimi gali pasiekti giliau, suprasti viską iš naujo. Žodžiai tik patvirtins tavo supratimą. Balsas yra daugiau – intonacija, atspalvis, tikrumo pojūtis ar falšo – tai jau prisilietimas, lytėjimas – tai jau jausmas, išgyvenimas – meilė, Dievo buvimas šalia.


2000 02 

Mes turime amžinybę, mums nėra ko skubėti Ar ne tiesa? Ar supranti tai? Tai, kas tikra yra amžina. Amžina mūsų meilė. Saugiau – nežinau kas.
Pagaliau suvokiau tikrąjį paprastumą Stebuklingąjį paprastumą, atvirkščią primityvumui, supaprastinimui ir taip toli nuo jų nutolusį į kitą pusę, kad tapusį nebepaaiškinamu materialiomis fizikinėmis sąvokomis ir daugeliui, deja, nebesuvokiamą. Iš tiesų mus skiria tiktai žingsnis, menkas žingsnelis ir tai, kas įvardijama mistiškumu, stebuklu, dieviškumu – tampa suvokiama, kiekvienam prieinama ir absoliučiai paprasta – tik tu tuo metu jau esi kitoks, nei buvai, veikiau tas pats, tik kitu kampu – paprastesnis, ramesnis, grynesnis, dėkingesnis. Visi einame ten – į paprastumo stebuklą, tik visų keliai skirtingi. Tai neturi jokios reikšmės (skirtumai), kaip neturi reikšmės visi skirtumai – religiniai, filosofiniai, lytiniai, įvaizdiniai... Visi.
Vadinamoji „realybė“ pasirodo absoliučiai dirbtine, netikra, išgalvota, o iki tol nematomi ir nesuvokiami dalykai nušvinta tikrosios realybės šviesa. Iki tol, jei nebuvai visai dvasiškai aklas, matei purvą – daug ir vis kitokio purvo žmonėse. Šviesos ir negalėjai matyti, kaip negali matyti tuštumos. Šviesa užpildo tuštumą. Tik retkarčiais, protingo būvio metu, jau galėjai numanyti ją esant, todėl ir suvokei ją fragmentiškai, aštriai, žeidžiančiai. (Dievas, į kurį negalima žiūrėti – taip tebemoko mano sūnų tikybos pamokose – nes sudegsi, bent jau apaksi). Peržengus lemtingąjį žingsnelį, šviesa tampa visuotiniu šaltiniu, dosniu ir neišsenkančiu, įvairiaspalviu, įvairiarūšiu, pasiekiamu taip pat paprastai, kaip saulės spindulių šviesa. Viskas tampa tavo ir per tave įmanoma.


2000 02

Pradėjęs matyti žmogus visų pirma mato daug purvo, blogio, neteisybės. Jaučia visų pirma skausmą, nustebimą, neviltį ir pyktį, nes jis neabejingas. Tik vėliau skausmas išdegina, išgrynina jausmus, o matymas prasiskverbia gilyn ir aptinka spinduliuojantį grynuolį, kuris neleido paskęsti neviltyje ir surambėti dvasiai – jis randa visa apimančią ir rišančią meilę – vienintelį tikrąjį kūrybos pradą. Tada jis iš tiesų praregi. Ir iš tiesų sukuria Pasaulį iš naujo. Tai žodžiais atrodo paprasta, tačiau iš tiesų tai absoliučiai nepaprasta. Žmogui nieko nėra sunkiau ir svarbiau, kaip pamatyti save, nes tai reiškia – pamatyti Pasaulį – suvokti absoliutą, kuris yra niekas. Nes viskas taip susiję, kad virsta į nieką. Ir tik atskiros jo dalys mūsų sąmonėje, nesugebančioje aprėpti visko, virsta sudėtingomis sistemomis. Šiuolaikiniai žmonės – nutrūkę žmonės, sutrūkinėję, kokoniniai žmonės. Jie bijo susilieję virsti niekuo, bijo, kad prisilietimas ištirpdys jų apvalkalus. Pajutę bundant meilę jie pasijunta nesaugūs ir gelbstisi panieka ir racionalumu, neigimu, kartais ir smurtu. Kūrybą jie supranta kaip plokštuminį proto projektavimą į erdvę, žaidimą įvairių darinių struktūromis (lego tipo). Jie vis labiau nyksta savo uždarose erdvėse, sujungti dirbtiniu informacijos tinklu (tikrojo meilės ryšio pakaitalu). Jie net nenujaučia dieviškojo Pasaulio buvimo šalia ir neturi stebuklo potyrio, nes jau sunaikino savo dieviškumą, sukurdami save savo protu, jie gyvena savo sukurtame pasaulyje, tardamiesi pažįstantys jį ir save iki galo – taip jiems atrodo saugiau – kol kas. Pakito net jų skonis, grožio suvokimas – pasirodė, kad tai tik įpročio dalis. Didžiojo, visą blokuojančio nulaižančio įpročio – šiuolaikinio moderniojo pasaulio valdovo. Atsisakyk visų įpročių ir š. m. p. nukris kaip nereikalingas drabužis, kaip tramdomieji marškiniai. Pasakyk, kad tau tai jau atsibodo, nebeįdomu ir negražu – ir visa išbyrės nesusijusiomis dalimis, kaip kaladėlių bokštas, paspirtas vaiko. Sakai, aistra dar gali išlaikyti, godumas – jie greitai virsta klampiais puvėsiais ir sustingusia lava. Šviesa? – tai tik miražas, atkarpos, fragmentai – iliuzijų pasaulis, sukurtas išlaikyti nežinomybėje naiviuosius.


200 03 02

Koks gražus šis pasaulis, kai greitai slenka balti debesys – pažeme, nespėdami užstoti žvaigždžių.
Kaip nepasitenkinimas ir nuoskauda prabėga debesimis šalimais, trukdantys, trikdantys, tačiau giliau nepaliečiantys, paviršiniai, nepajėgūs perkeisti begalinės gilumos nesudrumsčiamumo. Graži ta išorinė išraiška, vizualizacija. Nesinori jos niekuo pakeisti. Bet koks pakaitalas nevertas jos. Ji skamba pati savaime ir joks garsas, joks žodis nesutalpins to skambėjimo. Nebent galima jį pamatyti vidumi. Jis toks pilnas, kad netelpa jokiame garse nei žodyje.
Tik vienas žodis viską talpina. Tik vienas tampa kūnu ir tik tariamas vidumi. Tik nepertraukiamai, amžinai, vis iš naujo tariamas – esantis tarime. Pasaulio intencija – sąlyga ir išsipildymas – amžinasis pildymasis – pradžia ir kūrinijos pabaiga, vykstanti vienu metu – čia ir dabar – mano, tavo intencija, jo, jūsų...
Keliauti bėgančiais debesimis. Galima labai toli. Galima viską pamatyti ir suprasti. Tereikia tik atsidaryti langą. Pagauti debesį ir iškeliauti. O gal, pralenkus debesį, patekti tarp žvaigždžių ir pažvelgti joms į akis. Ir daugiau niekada nebebijoti sudegti. Nes dievas nedegina ir neapakina. Jis tik atveria mūsų užmigusias akis. Žvaigždžių lietus nuplauna mūsų sielas. Pažvelk pro atvirą langą.
Mano vaikas – vienintelis mokytojas, mokantis mane ne iš savo klaidų. Kiek daug mokė mane savo mirtimi. Kiek daug tebemoko pamažu mirdami? O gal visgi išmokdami gyventi? Kaip sunku pasverti, kai einama bedugnės kraštu, ko daugiau – mirties, ar gyvenimo. Tegul juos laiko nors plonytis mano išdalintos meilės siūlas. Tegul veda. Aš pasistengsiu jį stiprinti. Žinau, kad taip yra. Kad debesys – žemiau dangaus ir tik pridengia jo žvilgsnį.
Nebeįdomus gyvenimo paviršius. Liko tik jo vizualinė prasmė kaip grožio raiškos, garso talpos, lytėjimo, kaip jausmo raiškos. Raiška kiekviename ir per kiekvieną. Vienodai visose smulkmenose ir dideliuose dalykuose.  Kiekviename trupinėlyje slypinti visagalybė ir pilnatvė, grožis ir atjauta. Kiekvienoje ląstelėje pilna. Nykstanti vertintojo profesija – žmonės, likę be pagrindo. Pasauliui teks įgauti blaivumo ir išmokti atjautos. Padės ilgesys, nerimas ir baimė. Ženk vieną žingsnį ir Pasaulis apsivers. Tik žingsnis. Akimirka – ji pasiliks amžinai. Tu jau žengei. Debesys nebepadės grįžti atgal. Jie greitai bėgantys – laikini. Tu jau matei amžinybės žvaigždes. Ir gilus mėlis tau nebeatrodo svetimas ir šaltas. Vaiskumas šis jau rado atbalsį tavy.


2000 02

Šiuolaikinis žmogau, stengdamasis ir kaukdamas beprotišku susijungimo ilgesio balsu, nerdamas susilydymo bangomis link nebūties preparuoto garso šėtonišku ritmu, peržengęs kūno ir sielos leistino padorumo normas, tu jau buvai netyčia prisilietęs amžinybės. Ir vėl pametęs lekiančiame akimirkų sraute, tu sukeisi jose kaip greitai praeinanti akimirka. Bet praėjai, užkliuvai, sustojai ir pasijutai akmenėjantis, stingstantis. Praradęs judrumą įgavai vienakryptį judėjimą pagal pasirinktą atskaitos tašką. Jeigu tavo žvilgsnis susiaurėjo iki tiesios nosies krypties, o iš šonų užsidėjo akidangčiai ir kaklą vis sunkiau pasukti – keisk atskaitos tašką, kol rasi tikrąjį, neik avino ramumu į beprasmybės banalybę.


2000 03 04

Aš – dykuma. Banguojanti, nuolat besikeičiančiu veidu. Tuščia. Pilna pradžios. Tu atėjai į dykumą. Nepratęs žengti smėliu – klimpsti. Neturi kūrybinės intencijos – tik žadini audras ir pats springsti smėliu, dūsti nuo troškulio ir karščio. Aš – dykuma, pradžių pradžia, nesibaigiantis kelias begalybėje. Neturintis nei krypties, nei kontūrų, alsuojantis viskuo, kas buvo ir kas bus, prisimenantis viską įvykus ir tebevykstant tikrojoj realybėj anapus žymimos ribos. Pasaulis gimsta ir pasibaigia manyje Tavo intencija. Jaučiu Tavas bangas savy, atsiveriančią pradžią, kelią, amžinąją būtį. Matau tiek daug veidų, tiek klaidų ir klaidžiojimų, žymimų Tavimi: sutrūkinėjusių kelių, užtroškusių šaltinių, suakmenėjusių iliuzijų. Tiek išdavysčių ir žiaurių žaidimų sau ir savimi, man ir manimi. Ir visa tai – tik smėlio žarstymas tarp pirštų, tik amžinas manojo peizažo kitimas. Tik vėjo pakeliamos smiltys, išgrynintu savo baltumu, kaip saulės debesis pakibusios ryto tyloje. Ir ištirpintas amžinasis ilgesys, kas rytą drėkinantis mano tuštumą begalybės lietumi. Kas naktį smelkiantis mane amžinybės žvilgsnio aiškumu. Aš – dykuma, viską talpinanti, viską sugerianti, viską perkeičianti. Už visus besimeldžianti. Joks laikinas dalykas neišsilaikys ant smėlio. Jokios laikinos intencijos.


2000 03 05

Krikščionybės riba – dangus ir pragaras. Kartą mudu su N. K. šnekėjome, kad net jei pateksim į dangų ir ten bus daugiau žmonių – viskas vėl pasidarys kaip čia. Niekad nebus taip gera ir ramu, kaip Šventojoje, spardant kamuolį ant jūros kranto.
Ši aktyvi nirvana atitinka induistų pasiekimus – aktyvusis štilius šioje realybėje. Šamanizmas – aktyvi veikla kitoje realybėje. Budizmas – štilius kitoje realybėje.
Visų aukščiausiais tikslas – grynojo būvio pasiekimas – tapimas pradžios medžiaga ir kuriančiąja intencija – niekuo ir viskuo. Materijos perkeitimas dvasia (atjauta, meile).


2000 03 06

Alkoholis, tabakas, kava, arbata, cukrus – tokios pat cheminės narkotinės medžiagos, padedančios užslopinti natūralų prigimties pasipriešinimą šiuolaikinio gyvenimo nesąmoningumui ir padedančios šiuolaikiniam žmogui dalyvauti visuomeninėje veikloje, kuri vis labiau tampa nužmoginta, vis mažiau turinti sveiko proto intencijų ir besivystanti į susinaikinimą. Nepametusiam sąmoningo budrumo, to nepastebėti ir nejausti sunku. Dalyvauti tame galima tik nesąmoningame būvyje arba pasiekus išminties nirvanos pakopą: visokia veikla – nei gera, nei bloga, nes kas yra – tas ir pasiliks, o ko nėra – to ir nebus.


2000 03 07

„Viltis – durnių motina“. Iš tiesų, esant tikėjimui, o juo labiau žinojimui, gyvenant tiesoje, viltis – tik kvailybės ar abejonės įsikūnijimas, trukdis, geismo padarinys.
Nebereikalinga viltis, nusibodę gyvenimo žaidimai, prisidengus vis kitokia kauke. Nebereikalinga man visa tai, tačiau išeiti dar negaliu, turiu dar daug įsipareigojimų pasauliui. Belieka sumažėti, pasidaryt skaidria, pranykt iš akių ir protų. Likti tik viduj, įėjus amžinam. Visur ir visuose pavirtus niekuo – laisva besvore tuštuma širdies plote, erdvės begalinume.
Galiu rašyti apie nieką, nes niekas tapo man viskuo, o viskas – niekuo. Ir pilnatvė tolygiai pasiskirstė, ištirpdydama mane savy. Svarstyklės išsilygino, prarasdamos savo reikšmingumą. Mintys tapo srautu, pamesdamos konkretumą. Jausmai užpildė erdvę, palikdami asmeniškumą. Aš išsiliejau eteryje balute – esencija, garais. Praradusi save, radau Pasaulį.


2000 03 08

Jei vis dar kartais netyčia užeinu kur nors, užkliūvu ir randu prisiminimą savęs – išlyju jį lietumi. Jei netyčia prilimpa žvilgsnis, ar užklysta šypsena, ar žodis, buvęs mano, – nuplaunu, nutrinu, kaip seno lūpdažio žymes. Jie nebetinka man, o gal niekad ir netiko – nereikalinga kaukė. Nemokėjau be jos išbūti nepailstant, pastoviai matoma visiems.
Nedalomybė įsiviešpatavo manyje, negrįžtamai atskirdama nuo įprastojo suvokimo, grąžindama į tikrąjį, kurį visuomet nešiojau savyje kaip kūdikį, nujausdama gimimo datą ir baimindamasi nežinomybės dydžio, svajodama ir nedrįsdama tikėti savimi.
Kaip akrobatė vaikščiojau lynu, pasirinkdama kiekvieną žingsnį akimirksniu. Be teisės net pažvelgt atgal. Kur buvo lynas tas – virš bedugnės, ar tik ant grindinio? Kas buvo vaikščiotojas – jie ar aš? Kas žaidė, o kas buvo tik žaisliukas? Nukrito – kas pažeidė žaidimo taisykles, žaidė negražiai, pervargo bežaisdamas. Matyt, kas žaidė – visi anksčiau ar vėliau nukrito. Į bedugnę arba ant grindinio.


2000 03 09

Pažiūrėjau tavo akimis: pasaulis buvo ketvirčiuotas, seniai apmiręs, sustingęs, svetimas. Tu matei mane, šitaip matančią. Manyje kaip veidrodyje save pamatei. Išsigandai, panorai nusikratyti manim-savim. Tai vadinasi „meilė“. Undinės žalios akys ir griuvusi gintaro pilis. Dabar.

P:
– Aš manau, kad naktį viskas atgyja: morkai išauga rankytės ir kojytės – ji išlaisvina obuolį iš maišo, arbatinukas žiūri ir mojuoja straubliu ir gaideliai nuo užuolaidos... ne, pati užuolaida ir viskas, viskas – gyva. Tik kai mato Ksiuša (mūsų katė), viskas vėl apmiršta. “ – padeda morką atgal ant stalo ir aš matau, kaip išnyksta jos rankytės ir kojytės.


2000 03 17

Ir visa, įvykę sapnuose, tampa tikra ir kuria savo realybę, nepaisant matomosios. Aš gyvenu tūkstančius gyvenimu vienu metu – kiekvienam sutiktam – vis kitokį.
O iš tiesų mano laikas jau seniai nebeina ir net „nekybo ant lyno lyg padžiauti marškiniai“. Ir aš seniai jau nesėdėjau ant palangės, „nuleidus kojas į žvaigždes“. Tik „realybė“ plaukia lyg John Coltrane saksofonas – nepertraukiamai pro šalį, nesukliudomai. Viskas į gera. Taip, kaip turi būti. Neatšaukiamai išgyventas gyvenimas. Tik mano. Amžinas vyksmas, kuriame aš dalyvauju jau nebeprivalėdama veikti. Svarbi ir nepastebima. Gyvenu kitų gyvenimuose – jau visada amžinai. Jie atsisako manęs ir žūsta, nes atsisako savęs tikrojo. Aš tik pradžia.
Ištrūkusiam žmogui nebereikia blogų minčių. Sunku jų neturėti, neužmerkus akių. Sunku gyventi pradžia – amžinu tapimu ir dalyvauti „dabartyje“ – apibrėžtame nebuvime – nepatogu kažkaip tai.
Taip buvo visada. Suvokiau tai tik dabar ir nebeieškau paaiškinimų. Viskas, kas vyksta tevyksta – iš tiesų, tai neturi paaiškinimo, verto tikro dėmesio. Tai, kas reikšminga, vyksta kitaip ir tai visada jauti. Pajauti iškart ir jauti visada – tai jau buvo, yra, vyksta amžinai ir tu jau tai žinojai. Šis gyvenimas – tik tavo prisiminimų albumas – prirašytas dienoraštis, švariais išblukusiais lapais, išgaravusio rašalo nepaliktais pėdsakais. Vis iš naujo užrašomas, vis iš naujo. Kol nepradedi jo skaityti – neberašyti. Kol nepamatai paliktų pėdsakų ir neatseki jais iki pradžios. Kol netampi pradžia, kuriai dar nieko nereikia. Kol neišmoksti likti pradžioje. Visada pradžioje. Be naštos: be norų, be laiko, be užmaršties, be ligos. Amžiname judėjimo nujautime – būvime. Taip lengva ir taip sunku. Taip paprasta ir taip nesuvokiama. Taip visada šalia ir nepasiekiamai neįmanoma. Kaip lengvai peržengiama ši riba. Ir kaip ilgai reikia egzistuoti, kol ją apčiuopi. Arba: kaip ilgai būni, kol suvoki, kad visada skaitei paslėptus ženklus baltuose lapuose, ir tai, kas skiria tave nuo kitų ir yra toji riba.

Vyrai iš mano mokyklinių metų, žaidžiantys futbolą pavasarinėje purvynėje su Užupio vaikėzais ir ilgiausiai, beprotiškai ilgai, diskutuojantys apie Hieronymus Bosch. Kaip aš jų pasiilgau. Prakvipusių aliejiniais dažais. Dažuotų rankų, gyvų, alsuojančių potėpių pasaulio. Dažais užtaškytų grindų, veidų, palečių, širdžių... Laiškų atviros nekaltybės. „Kamazų“, „rėminės“ kuprinės, pakely išdrožto šaukšto, geležinkelio ir plento ritmo naktyje. Susitapatinimo jausmo. Prapuolimo. Bežymiškumo. Neužfiksuotos esaties būvimo pravažiuojant. Kalno alsavimo jutimo miegant po savim, paskui – ir savyje. Kaip kūdikio nešiojimo, pamažėle virstant kita, vis kita ir visą laiką išliekant pačiu kūdikiu, pačiu alsavimu.
Nepasiilgau mylėtų vyrų. Prisiminimuose jie svetimi, manyje – gyvi. Nepasiilgau. Jie visada kartu. Dalis manęs – sunkioji, atsakingoji, budrioji. Dalis, paaštrinta mirties.
Pasiilgau miegą laikančios laužo ugnies šilumos. Švelnumą laikančio žmogaus kūno šilumos. Jausmus laikančio proto paprasto aiškumo. Neprimityvaus – galbūt „tauraus“ labiausiai tiktų. Pasiilgau „linksmo“ ir „žmogaus“.
Taip ilgai saugojau tau švelnumą, žmogau, ir taip sunku man jį dabar barstyti pasauliui. Taip jo niekam nereikia. Tuštuma. Ji visada lydi mane. Aš pati tuštuma su tūkstančiu veidų. Mano akyse atsispindi pasaulis, kuriame prapuolei tu. Visada ieškosi to atspindžio ir tik jame rasi save. Tu niekad nepasieksi manęs. Tu bailys. Aš vėl turėsiu tave pati surasti. Tu vėl būsi kitoks ir vėl tas pats. Arba, tu vėl ieškosi manęs, o radęs bėgsi nuo savęs ir viską prarasi taip ir neturėjęs. Arba, aš laikysiu tave savyje taip ilgai, kaip tu ten ir esi ir visada buvai ir vėl priprasi būti. Ir gal tada... Gal kada nors. Kiek dar reikės gyvenimų? Kiek dar manęs reikės? Kelių? Mamų, senelių, žmonų, meilužių, sesių, šiaip sutiktų praeivių, pakeleivių, šiaip. Kiek ramybės, kantrybės? Jūrų? Audrų? Paklydusių laivų? Salų?
Kiek žodžių? Kiek švelnumo?
Nesakysiu m...
Nebesakysiu.
Kaip norisi pavyt neprirašytus puslapius. Nuo rašymo banguojas mintys.
Ne, klojasi banguotos mintys – tiesiog, banguojantys garsai neryškiai ženklina būtis ir nebūtis.
Ne aš rašau. Tai vyksmas rašo manimi. Pradžios reiškimasis prasideda ir baigiasi banga, ir taip be pabaigos. Tik mano akyse atsispindėdamas, tik už akių – ne manyje.


2000 03 23

Praeitis, ateitis, čia ir dabar, viskas mano ir aš visur.
Laikas – nebe tekantis smėlis pro pirštus, nebe prisukama tiksinti mašina.
Laikas manyje sutelpa visas ir viskas vyksta vienu metu ir per amžius nesustojamai.
Melodija tarsi kartojasi, tačiau taip mums tiktai atrodo – ji visąlaik kita. Kiekvieno kita ir taip pat vienodai, kaip ir visos, išreiškianti tą vieną vientisą būtį.
Užtai aš taip myliu – neprisirišdama ir amžiams. Užtai tiek daug myliu ir taip sunkiai ir lengvai kartu.
Kiek daug švelnumo reikia, kad galėtum apglėbti pasaulį ir nesusižeisti, kiek atjautos.


2000 03 24

Nežinojau, kas esu. Ėjau, nes man taip liepė tas, kuris nepaleido manęs iš akių nė per žingsnį, atimdamas iš manęs viską, prie ko aš būdavau beprisirišanti, panaikindamas viską, kam aš buvau bepradedanti aukotis. Tarsi sakantis – tai ne tau, eik toliau. Buvau švelni, atsidavusi ir reikli, nepalaužiama. Kiti buvo tik kiti. Taip pažinau save – atpažinau, kad vėl pamirščiau tą išskirtinumą – tik taip galiu būti savimi. Aš priversta mylėti visus. Ne todėl, kad nesugebėčiau mylėti vieno. Visos buvusios ir būsimos akimirkos apsigyveno manyje. Visi žvilgsniai ir prisilietimai srūva manimi nesibaigiančiu tėkmės ratu. Visa, kas gyva nors akimirksnį, gyva ir manyje amžinai. Nejuntamai, kaip kvėpavimas.

E., P. pusbrolis (6 m.) eina su Baba gatve. Virš jų galvų skrenda pulkas varnų. E. Susilenkia stipriai užsidengdamas galvą rankomis.
Baba:
– Kas tau, kodėl taip darai?
– Jeigu kokia varna mane apsisios, tai aš turėsiu ją imti į žmonas.

Turėjau tik vieną mokytoją – Mamulę. Dar buvo žiūrėjimo mokytojų: Miliūnas, Repšys, Švėgžda, Matulaitė.
Jau seniai man kelią rodo vaikai. O moko svetimos klaidos.


2000 03 31

Tiesiog gyvenimas vėl telpa manyje, tiesiog žinojimo per daug gyvenimui ir reikia jį pamiršti (žinojimą), kad nelikti nuosavo gyvenimo statistu. Todėl nebereikia šio proceso stabdyti rašymu. O susitelkt į meilę ir pasilikti ten per amžius.

Žiauri civilizuoto pasaulio beprasmybė – žmogaus naikinimas laiku. Jo laiko – bukinančiu darbu, suteikiančiu šio pasaulio realybės jausmą – vietoj savų tikrųjų žmogiškų jausmų; saugumo – vietoj poreikio pajust gyvybės tėkmę ir priklausomybę nuo paties žmogaus kiekvieno, alei vieno – be išimčių ir išlygų, vienodai, kaip kiekvienos būtybės, daikto.
Nėra nei didelio nei mažo, gražaus nei negražaus. Yra teisingi ir kvaili. Tikri ir susikurti, nepilnaverčiai. Tiesūs, atviri, judantys, gyvi ir kitokie: įvairūs, bet nebeįdomūs; nauji, bet jau iškart pasenę; jauni, dar nesubrendę, bet jau nebegyvi.
Tarsi nesibaigiantis iškamšų paradas, provokuojantis atpažinimui.
Telydi jį manoji atjauta, bet teaplenkia mano dėmesys.

Kas vakaras juntu pasaulį krustelint po manimi,
O gal save, švytuojant jo paviršiuje širdies ritmu, atliepiančiu visatai.
Ir darosi minkštai svaigu ir gera nuo silpnumo. Turbūt kaip kūdikiui sūpuojamam lopšy.

Tiek daug bendrumo surandu su tolimais.
Taip aštriai savyje juntu tolybes.
Tai vedantys mane keliai, ženklai savęs atpažinimo.
Nes visa kita – artima, suaugę manyje į vienį
neatskiriama dalimi ištirpę pilnatve.

Vis mažiau sutinku panašių.
Vis daugiau – svetimų.
Tokio pat – niekada.
Tai iš čia tas ilgesys.

Aš nepraradau savo žemės.
Aš tebeturiu visus savo mylimuosius.
Mano širdis tebepuoselėja tyrąją dykumą.
Mano protas vis labiau atpažįsta kelią.
Mano kūnas vis daugiau su manimi.
Aš nebeturiu rolių ir nulipu nuo scenos. Jau amžinam.
Mano žodžiai vis labiau įgauna kūną.
Man vis rečiau reikia juos ištarti.
Netarti be reikalo.

Gyvenimas įgauna svorį ir praranda kontūrus. Atsakomybė didėja neslėgdama, o atvirkščiai – išlaisvindama. Iš nereikalingumo.
Pilnatvė, suliedama atskirų grožio apraiškų pojūčius, įgauna vientisą ir visą apimantį jo suvokimą, ir akimirka sustoja. Amžiams.
Kaip gera būti. Tik čia ir tik dabar per amžius.

Kaip gerai, kad nebereikia rašyti apie save nei apie tave, nei apie mūsų dienas. Kaip gerai, kad nebereikia galvoti, o ranka pati vaikšto popieriumi, kaip netyčia užklydusi avelė. Kaip gerai.

Mano laikas – jis visas sutilpo mažame smėlio laikroduke, naudojamam P. sergant, matuojant temperatūrą. Jis visas ten ir pasiliko ir man neberūpi. Tik P. matuojantis temperatūrą, aš kartais prisimenu savo laiką kaip tolimą draugą, seniai jau išvykusį. Kaip Bruno Saugį (poetas), pakabinusį savo laiką „kaip marškinius“, iš tų laikų – „nuleidusį kojas į žvaigždes“. Kaip savo cigaretę iš tų laikų „smilkstančią žvaigždėse“, kaip bėgančius virš užgesusio miesto debesis ir savo, amžinai pravirą šalčiui, langą. Kaip pavasarį, kaip laiškus.

Daugybė žmonių nori būti kuo nors. Jie nėra ir netampa, nes vienintelė prasmė ir galimybė šiame gyvenime – tai būti. Ne kuo nors, ne norėti. Tiesiog eiti savo žingsniu. Eiti pėsčiomis – tik taip galima būti. Tik tokia prasmė. Vienintelė.
Amžinai. Šiam „atletiškam“ gyvenime.
Tik išėjus ir negrįžus gal kitaip.
Gal nebėra prasmės. Gal nebereikia.

Nebarstyti perlų tik kiaulėms, nes pasprings. O šiaip barstyti – visur barstyti. Tesusirinks, kas ras.

Aštuntoje klasėje, kai perryškiai ėmė matytis krūtinė, mane pavadino Barbora, taip ir liko.
Tik man nebeliko vardų.
Arba tinka šimtai. Jie visi nebesvarbūs.

Kompiuteriai – žmonių rijikai, skylės į pasaulio šiukšlyną, kur kiekvienas netrikdomas gali nusilengvinti, o beodis – sugerti visą pasaulio sunkumą.
Tik ne čia reikia ištirpti.
Tik ne čia susitapatinti.
Saugoti beodžius. Saugoti vaikus.


2000 04 01

Sapnavau šiąnakt M. A. Labai švelniai:
Jau dešimt metų saugau kitam senam sapne paliktus jo daiktus.
Neturėsiu niekada tokio artimo žmogaus.
Kaip aš pati, tik vyro
tikriausiai jau daugiau.
Per amžius.
Tik taip mes galim būt kartu neskaudindami vienas kito, nepamesdami. Tik per amžius.
Švelniai.


2000 04 05

Sapnas, kuriame visu ryškumu aiškumu pasitvirtino reklamos, informacijos ir kompiuterizacijos globalinė žala žmonijai. Reiškinys toks pat negatyvus kaip ir vergovė, prekyba žmonėmis.

Sėkmės šiuolaikiniame pasaulyje paslaptis: atsisakyti visa ko žmogiško ir tikro, peržengti save ir kitus – kuo labiau tai pasiseka, tuo „sėkmingesnis“ tavo gyvenimas šiuolaikiniu požiūriu ir vertinimu. Tai liečia visas sritis be išimčių, net ir kultūrinio bei dvasinio visuomenės gyvenimo.
Lietuvos žmonės tokie trumparegiai ir taip užspausti per amžius, kad mato tik prieš savo nosį, bijodami pasukti galvą į šoną, pagalvoti kitaip, pasakyti daugiau. Įdaužto tautinio komplekso vergai, tapę neurasteniškais egoistais arba davatkiškais atsidavėliais, bijančiais netekti bet kokio jungo.


2000 04 09

P:
– Mama, tai kaip ten buvo pradžioje? – Dievas vienas buvo pasaulyje, o kai numirė... („tikyba“ su savo istorijomis).
– Ne, jis nemiršta ir yra visur ir visuose: ir tavyje ir katytėje – visuose sutvėrimuose vienodas, nesikeičiantis.
– Katytėje yra, manyje – ne, manyje – ožiai (labai nusiminęs).
– Ne, net ir su ožiais jis vis viena yra, kai tu geras ir kai blogas. Jis nesikeičia, tik tu jį pamiršti. – Tu gi pats man pasakojai apie jį, tą, kuris tikresnis už tavo „aš“ – tavo kitą „Aš“.
– Ne, tu nesupratai, aš kalbėjau apie tą kitą, iš kito pasaulio, o ne šitą. Jis vaikšto ant to gaublio. Jo širdyje yra daug visokių miestelių – tokia didelė širdis. Ir jis vaikšto po tuos miestelius.


2000 04 10

Dar apie skonį: neverta jo prarasti net meilės vardan. Deja, tik tiek.

Mirė R. Katilius per koncertą, grodamas. Iš savo mokytojo jis paveldėjo smuiką, mokinius ir mirtį.
Vėl mirtys, mirtys. Vadinasi, gyvenimas vėl pajudėjo ir atgavo savo tikrumą. Pasaulis vėl šalia juda, kruta, ir aš vėl matau ir suprantu jį – tiesiog jaučiu, kaip tam žaidime „šilta-šalta“. Ten, kur tu – šalta, labai šalta. Baisu, kiek daug tu buvai užėmęs, surijęs beveik visą mane. Kaip ilgai buvo šalta ir negyva. Kaip švinkstančios žuvies pilve. Net dabar nejauku to prisilietimo. Vis nesiliauja stebinęs žmonių bukumas – tai, kas baisiausia.
Palikti ir nueiti neatsigręžiant, kad nesuakmenėti, nepaverst širdies druska. Nebegelbėti ir nebejaust kaltės. Nes viskas mano valioje.
Trigubos kaltės jausmas dovanojamas su užgimimu: lytinis, nacionalinis ir dar ypatingasis viską apimantis – moters. Tris kartus nusispjaut. Nes viskas tavo valioje.
Triguba kančia uždaranti lemties nenutrūkstantį ratą tesudega savyje, nespėjusi apsireikšti ir įsitvirtinti Pasaulyje, tenugarma ašarų upėmis, teištirpsta jūrų vandenyse.
Teateina lengvumas ir giedra. Nes viskas mūsų valioje.

Prioritetiniais meno bruožais tampa kuo malonesnis ir žaismingesnis jo suvartojimo būdas – būtinai takus, nestringantis, nekrečiantis ir jokiu būdu neatveriantis akių, bent jau iš tiesų. Bet koks tikrumas – blogo skonio požymis (gamtiškumas, archaiškumas, tautiškumas, dvasingumas, kūniškumas, naivumas, atvirumas...).
Vargšai šiuolaikiniai žmonės – jiems liko tik pliušinis meškiukas lovoje ir patampyti pimpaliuką prie TV ekrano. Man iš tiesų labai skauda širdis.


2000 04 13

Laikas, kada žodžiai srūva pavasariniais upeliais: patvindami ir atslūgdami, be vagos, be pradžios ir be pabaigos – kaip papuola, paplaudami krantus ir sudrumsdami miegančios žemės ramybę, nešdami šiukšles ir nespėjusias sudygti sėklas, ir dažnai, nepadarę gilesnės vagos, neatsargiai pražūsta čia pat, vos tik atsiradę. Tai jaunystė.
Laikas, kada žodžiai plaukia skausmingai sunkiai išplauta vaga, kartkartėmis užstrigdami galu gerklėje, taip ir neištarti, likę bergždi, nebereikalingi – tai peraugusi jaunystė.
Ir laikas, kada žodžiai tampa kūnu – jis neateina, jis visada yra čia. Jie visada tampa kūnu – žodžiai, nugrimztantys akmenimis, žodžiai, virstantys tvirta žeme po kojomis, patalu, angelu sargu. Žodžiai, kurių žmonės linkę negirdėti, praleisti, pamiršti. Jie vis vien visada amžinai virsta kūnu. Jie – didžiosios meilės dalis, jos užuomina, jos koplytstulpiai, kryžiai, slapti atpažinimo ženklai, vedliai, vartai.
Žmogus taip ir neišmoko atpažinti savo kelio ir išniekino žodį. Tebeniekina. Todėl negali išvengti amžino kartojimosi.


2000 04 14

Užgimiau namuose, kurie jau mirė. Išnyko. Buvo nušluoti.
Visas vaikystės pasaulis – taip pat, toliau – jaunystės.
Aš pamiršau juos. Aš nesentimentali.
Tačiau dabar visi pasauliai manyje vienu metu gyvi ir slenka gyvi kartu su manimi reklamų išjuoktomis gatvėmis, panašiomis į nesaikingai besijauninančias senutes.
Ir skauda man vaikystės širdį dėl jų senatviškosios nešlovės, ir pikta manajai jaunystei dėl kvailo jų naivumo, įsileidusio tuštybę ir bukumą.
Namai manieji, mano mieste, daraisi panašus į vis profesionaliau grimuojamą lavoną. Nebegirdėt tykaus kvėpavimo tavo dulkėtų gatvelių, Vilnelės akmenėlių plakimosi.
Nebeskamba aidas ryto kiemuose po lietaus.
Nebevaikšto migla tarp parko medžių paslapties žingsniais.
Tačiau tebevaikšto manyje, tebegyvena neatskleista tavoji paslaptis.
Kiekviena sekanti mirtis praskleidžia josios šydą.

P. žino skaičių spalvas.

Tu net nepajutai, kaip aš paliečiu tavo galvą.
Tu net nesupranti, kaip mano kūnas tampa tavo žodžiais –
Tu išėjai, o pasilikai amžiams.
Tik tiek. Tiek daug.
Man nieko nereikia. Manyje viskas. Nuo seno. Per amžius.


2000 04 16

Šiame gyvenime jaučiuosi lyg princesė ant žirnio – nieko neturiu, nieko negaliu, o žirnį jaučiu ir nieko čia nepakeisi.
Šiame gyvenime turiu išmokti mylėti neturėdama ir nekovodama už meilę, nenaikindama ir nesusinaikindama, neneigdama – vien teigdama, vien pasiduodama ir atsiduodama visiškai, absoliučiai. Ir meilė toji, peržengusi žemiškuosius siekius, peržengia neįmanomą ir tampa stebuklu, sujungiančiu žemišką su sakraliuoju. Kūną ir dvasią padaranti vieniu, o realybę išplečianti iki nerealybės, baigtinį – iki begalinės. Ir visą mūsų šiuolaikinį pasaulį su jo vertėmis apverčia aukštyn kojom.
Dabar atrodo tikrai baigsiu suprasti, kas aš ir ką čionai veikiu.
Dar, eidama savo keliu, aš įstringu žmonių akyse visam laikui ir ilgainiui tai gali jiems padėti praregėti. Tai šansas jiems ir tepadeda Dievas juo pasinaudoti – aš dar nemoku padėti visiems, tik tiems, kurie labai arti, tikiuosi, pavyksta.
Žmonių daugėja, o akys jų paslėptos vis giliau. Mane apima liūdesys ir skausmas. Turiu dar išmokti visiškai neįsileisti tų jausmų.


2000 04 23

Bėgu, vis bėgu...
Nuo tavęs? Pas tave?
Nežinau kas tu
Nežinau kuris
Žinau, kad esi
Gal tu – tai jie visi
Kai tampa perregimai tauriais
Skrisdami su manimi
Kai nebejaučia savęs ir nebežino „gyvenimo“
Kai nebeturi ribų
Ne, nebebėgu – greičiau einu pasitikti.
Ne, – visą laiką skrendu kartu su jumis, besvoriais
praradusiais save,
manyje pažinusiais kitą – nepažinųjį, beribį, nesibaigiantį
pabūgusiais, išdavusiais, pražuvusiais
Visą laiką su jumis
skrendu
Ir mano vaikas su jumis visais mokosi skristi
ar išduoti?
Ar dar gali vyras mokytis neišduodamas?
Ar dar gali skristi išdavęs?

Ar nuo aukščio
Ar nuo greičio
Pasaulis tapo toks mažas
Matau jį visą vienu žvilgsniu
Juntu vienu judesiu
Įkvepiu ir iškvepiu visą savimi
patiriu
Esu jūsų dalimi. Tauriausiąja
permatoma, nejuntama
Įkvėpimu, kvėpavimu
Aprasojimu stiklo
Balta garo srovele, matoma šaltyje
Prisilietimo šiluma
Lytėjimu. Jūsų gyvastimi
Jūsų meile
Jūsų vienintele amžinąja nuotaka

Kiekviena savo išdavyste jūs taip praturtinat mane patyrimu – nuskurdinat save – išvarot ubagystėn.
Taupydami prarandate, pamiršę dalinti, dovanoti, priimti.
Myliu jus, silpnus, abejojančius, nusivylusius, klystančius, jūsų dar atviras, todėl pažeidžiamas širdis. Gal dar galėčiau jus palaikyti vien savo kvėpavimu – malda be žodžių. Gal dar galėčiau grąžinti jums poilsį – savo sapnų migla nukristi ant jūsų žaizdų, nuplauti pavargusias jūsų kojas. Mano mylimieji. Atgimę ilgesiu Velykų rytą. Neišmatuojamu, kaip pilnatis pilnu. Išsipildančiu, kaip nuojautos.


2000 04 25

Rodos, Dievą pažįstu geriau, nei žmones.
Rodos, gyvenu čia tam, kad pažinčiau juos iš arčiau – iš visai arti – patyrimas skausmingas.
Rodos, esu čia, kad išmokčiau jausti skausmą, patirti pažeminimą – kad tapčiau žmogumi – net nebe moterimi, nors josios dieviškame kūne.
Rodos, jau išbandžiau, O Dieve, visą tai ir vėl grįžau tavin.
Rodos, kad nieko ir nebuvo – tai tik sapnas – trumpas ir išsamus – vienas iš tų įsimenančių ir ilgainiui vis ryškėjančių, praaugančių realybę sapnų.
Gyvenimas tarp degančių plaštakių
Tvėrimas netvarume
Vandens ir smėlio takumu žavėjimosi mokslas
Pranykimo laisvės meilė
Susiliejimo menas
Likimas amžinybės atodūsyje
Tapimas


2000 04 27

Mirtis vis šneka man. Tik ji viena kaskart pasako kažką labai svarbaus.
Vis užtikrinčiau nukreipdama mano kelią.
Ji tampa geriausia mano drauge.
Kažkada, jau senokai, pametusi savo baisiąją kaukę.
Ji tyrai nuplauna mano širdį ir apvalo protą.
Pripildo dvasią tikrumu.
Sulydo mano esybę čia ir dabar
ir per amžius

Lydžiu jus neverkdama, tik akys mano nuplauna jums kelią. Lydžiu, ir lieku su jumis keliu, nutolstančiu į begalybę.

Pamestas Dievas – prarastas kelias. Paniekinta prigimtis – mirusi dvasia. Nepaliaujamai pampstantis pasaulis tėra tuštybė ir nykuma, beskonis kastraciškas trūnijimas, maskuojamas vis profesionalesne vaidyba, vis sudėtingėjančiais žaidimais. Žmonių gyvenimai sunaudojami šio butaforinio meno pamokoms. Iš jų atėmė net nuosavą ligą, nuosavą mirtį – teisę į praregėjimą. Ar taip atsirenkami geriausi? Gal tik mažinamas jų skaičius. Gal taip einama iki 1 – kol liksi vienas. Vienas, kuriantis pasaulį. Vienas visuose. Ir absoliučiai vienas. Ir viskas, absoliučiai viskas – tik tavo raiška. Beprotiška raiška? Ar toks susivienijimas neabejotinai vertas visos įmanomos beprotybės, ir neįmanoma – tai jo sąlyga, jo būtinybė, ir daugis taps vieniu, išskaidyta – vientisa, ir pabaiga grįš į pradžią ir taps akimirka, besitęsiančia per amžius. Kančia ir prisikėlimas – tai viena toje pačioje akimirkoje. Jie nepaneigia ir neišpildo vienas kito. Vienatis, kuria išsipildo tikroji realybė. Žmogiškojo gyvenimo prasminio realizavimosi kelias.
Siekdama „apsaugoti“ žmogų nuo šio kelio, visuomenė (t. y. tas pats žmogus) sukuria daugybę kelių, vadinamų realiu ir virtualiais pasauliais, religijomis, menu, meile. Žodžiai tapo etiketėmis. Jie seniai reiškia nebe tai, kas buvo įdėta į jų prasmę. Žodis neteko kūno – žmogus pametė dvasią. Žmogus vaizduojasi, kad jam visko reikia (meilės, pilnatvės, gyvenimo, dievo), tačiau iš tiesų jis jau nepajėgus nieko priimti – jam bereikia tik vaizduotis. Gyvendamas jis pamažu praranda viską. Mirties nebesuvokia. Negyvena ir nemiršta – amžinasis dūlėjimas. Visi judesiai išromyti – be tikrojo pagrindo, be esmės – jie nebesvarbūs. Žmogus neturi net mašinos tikslingumo ir nuoseklumo – bet kada subyra, pameta save, dažnai negrįžtamai.


2000 05 02

P. nemėgsta eiti į bažnyčią, kaip ir į visus kitus masinius renginius.
Vaikų Velykos. Mes prie katedros laukiame draugų.
– P., gal užeinam į bažnyčią?
– Ko?
– Na, gal pabūti su Dievu.
– Aš visur su Dievu. Ir, mama, man atrodo, kad viską, ką daro ten, bažnyčioje, galima daryti ir kitur: lauke, namuose...
– Tu teisus. Aš irgi taip manau. Jaučiu.


2000 05 12

Būsiu tavo akys
Burna
tavo mintys
tavo judesys
prisilietimas.
Pripildyta tavo meilės
visa apimančios ir nepastebimos,
Dieve, aš pildausi tavimi šiame pasaulyje
Tačiau jis traukiasi ir nyksta
Toks tavo užmanymas? – auginti mane jo sąskaita?
Išauginti vienį iš daugio, pilnatvę iš skirtybių.

Jau nebeskiriu savyje moters ir vyro
Jau nebeturiu savo laiko
Matau, kaip kiti prisimatuoja, renkasi savo būties dalis, kaip negrabiai arba su profesionaliu išmanymu nešioja savo amžių.
Taip iš toli, vis iš toliau stebiu juos be smalsumo – tavo akimis.
Taip tyliu, vis garsiau tyliu – tavo burna
Alsuoju vis giliau, vis rečiau, brandžiau – tavo jausmu
Tik įkvėpimas ir iškvėpimas vienas – niekas daugiau nesu.


2000 05 14

Pabėgu viską versdama praeitimi
Nusprūstu iš senaties tinklų –
Undinė, nemokanti žemiškos kalbos, pasmerkta takioms stichijoms
Nežemiška širdimi mylinti dvikojus padarus
be atsako –
tik nesusipratimas, baimė arba panieka – tik mirę tampa man draugais –
tame pačiame takume mes tampam artimi ir daugiau nebesiskiriame.
Jų nuotaka, palikimo saugotoja –
aš vaikštau žeme skausmingais undinės žingsniais
matuodama žemiškos meilės ilgumą,
be garso dainuodama nežemišką dainą savo mirusiems mylimiesiems
Undinė, niekada neturėjusi lyties,
moters kostiumu
jūržolių kvapu beveidė ir bežodė
jos meilė nedega – nebyra žodžių žiedlapiais, tik pakyla ir paskandina Žemę savyje, nuplauna, grąžindama jos jauną veidą – atgimdama kartu iš naujo vėl pačia savim
bebalse daina, pražūtinga mirtingojo ausims.

„Tik trumpalaikė meilės istorija“.
Atleisk, tokių nebūna. Gali būti tik trumpalaikė arba meilės.
Man nebūna trumpalaikių,
net jeigu tęsiasi tik vieną akimirką.
Tik Amžinosios Meilės istorijos – jos visos įsirašė manimi į Amžinosios Meilės dieviškąją knygą akimirkomis, kuriomis dangus pasiekė žemę.
Ir tu žinojai, jutai, tik neišdrįsai atvert akių ir pamatyti debesis po kojom.
Lig šiol bandai apgauti tuo, kas iš tiesų net neįmanoma įsivaizduoti –
„meilės trumpalaikiškumu“.

P. su klase buvo kariniame dalinyje. Patiko:
– Davė viską apžiūrėti, paliesti, net pašaudyti, bet aš nešaudžiau, nenorėjau – aš užsidėjau antrankius – kaip faina!

Jeigu reikia rinktis – tai ne blogiausias pasirinkimas.
Myliu savo vaiką kasdien vis labiau ir labiau. Ir viską, kas su juo susiję – ir jo tėvą myliu.


2000 05 21

Būsiu vandeniu – minkšta ir silpna
Nesulaikoma, nenuramdoma
Išnykstanti ir vėl krentanti
lietumi ant perdžiūvusios žemės


2000 05 25

P. rengiasi į mokyklą. Užsidėjo kuprinę, aunasi batus.
Bobutė:
– Pirma pavalgyk, o po to jau eik
– Pirma išeisiu, o po to pavalgysiu – šypteli – O ką, mano tikrajame pasaulyje tai įmanoma. Ir iš vis, man rodos, kad šitas pasaulis – tai tik žaidimas – Dievas dar mažas ir jis žaidžia.

Meilės akimis pamačiau daug pasaulių –
daug mylimųjų pasaulių jų akimis, bet nei vienas iš jų nebuvo mano ir likti ten būtų kančia.
Ir mano akys pavargo žiūrėti į juos.
Tik grįžusi esu laiminga ir mano meilės akys ilsisi su tavimi – su savimi.
Vienybėje – ne vienumoje.


2000 05 29

Ar yra dar žmonių, neišdavusių savęs? Neišduosiančių?
Ar vyrai, bandantys užpildyti savęs netektį alkoholiu – tai žmonės, išsaugoję dar šiokį tokį jautrumą ir sąžinę?
Dėdė G. pradėjo gerti, kai, dirbdamas melioracijoje, turėjo griauti sodybas, kirsti medžius. Tebegeria po šiolei, nepaisant mylimos moters, artimųjų. Nejaugi dvasios, vieną kartą išduotos, nebegalima susigrąžinti? Gal tai perdėtas lietuviškas tragizmas ir mėgavimasis kančia? Kankinių šalis, nemokanti gerbti aukos. Piktnaudžiaujanti aukojimusi, provokuojančiu nepelnytą kaltės jausmą žmonėse nuo pat vaikystės. Įstrigusi šiame aukos-kaltės rate ir nebesugebanti žengti toliau – į išganymą.

Žuvis pūva nuo galvos. Galva ne visuomet ten, kur jai priklausytų būti. Ne visuomet ta galva, kuri vaizduoja galvą.

Vakar parodžiau P. jo tėtį nuotraukoje. Žvilgterėjo ir greitai užvertė.
P.:
– Man dar reiks apsiprasti.

Man irgi keista, kad tai jis.
Keista, kad keista.
Mano gyvenimo vyrai liko toli gyvenime – lai būna jis jiems lengvas.
Vyrą nukryžiuoja kartą per kelis gyvenimus.
Moterį nukryžiuoja ir paniekina daug kartų per vieną gyvenimą.
Ir kiekvieną kartą ji prisikelia nauja.
Kiekvienam žmogui aš vis kita.
Sau – ta pati
per amžius.
Turiu begalę veidų ir vieną pradžią lygią pabaigai.
Esu visur visokia ir niekur manęs nėra.
Išgyvenu ir netiriu, betgi pasilieku amžiams visur, kur buvusi ir visuose, kurių prisiliečiau.
„Ir mano juokas šaltas ir vaiskus“ aidi tuščioje erdvėje be aido... amžinai.

Šalis, kurios takais galima nueiti į pradžią. Myliu tai, ką tu giliai slepi savyje. Ką nujaučiu, jaučiu, kuo gyvenu. Seniau tai rasdavau, mindama tavo žemę, glamonėdama švarų tavo smėlį visu kūnu, visu kūnu susiremdama su tavo jūros bangomis, klajodama tuštėjančiais kaimeliais, tuščiais naktiniais vieškeliais tarp miegančių miestelių. Tavo paslaptis apsigyveno manyje – veikiau ji jau buvo manyje visada. Dabar nebereikia man jos ieškoti. Ji liko manyje per amžius. Tai mano malda, mano dalis.


2000 05 30

Suvokiau, kaip svarbu turėti skonį. T. y. jokiu būdu nenorėti kam nors patikti, prisitaikyti prie mados ir pan., kuo dabar serga mūsų šalelė. Skonis, atitinkantis tikrumą, nesumeluotas, nesusikurtas, tikras, autentiškas skonis, kaip ir tiesos pojūtis visu kūnu ir dvasia – išlikusios švarios prigimties požymis. Deja, daugumai šiuolaikinių žmonių jis nepriimtinas, nesuprantamas. Jie linkę nepastebėti, ignoruoti, neigti bei gėdintis gero skonio. Linkę ištrinti savyje net menkas jo liekanas ar užuomazgas kaip atgyveną ar kažką pernelyg žemišką. Jo paprastumą pajėgdami suvokti tik kaip primityvumą – deja, jų dvasios pagrindinį požymį. Koks esi, taip ir matai, o esi tai – ką valgai, kuo gyveni. Tikrumui čia vis mažiau galimybės išlikti.


2000 05 30

Jaučiu, kaip po truputį praeina šie ilgi atsisveikinimo metai.
Atsiskyrimo –
supratau, kad niekuomet nebuvau vienu iš jūsų – visada atskira, visada nepriklausoma.
Aš matau jūsų gėdą, bet ji nebeliečia manęs.
Pamačiau jūsų nuopolį ir nuopolingą klestėjimą, ir nesipildančią atgailą, skiedžiamą alkoholiu. Nevilties tvaiką.
Visuotinio beviltiškumo puvėsius, dangstomus ryškiaspalvių vilčių gudriais pavidalais.
Pamačiau ir atsisveikinau. Atsisakiau. Ir vėl nusišypsojo Dievas.

P. savo galvoje turi tris lentynas, pridėtas knygų (minčių), jis negali išmesti iš ten nuoskaudos seneliui, nes toje knygoje yra ir kitokių visokių gerų dalykų, kurių juk nevalia išmesti – negali išplėšti to lapelio, nes tada pabirs ir kiti. Jo galvoje nėra ugnies, nėra jūros, tik šiaip: vanduo iš krano, stalas, maistas, lėkštės, dar visokie daiktai, dinozaurai, pelės... Todėl jis negali blogų dalykų nei nuskandinti, nei sudeginti, nemoka išspjauti – negali. Jo širdelė verkia skaičiuodama nuoskaudas. (Iš vakarinio mudviejų pokalbio).


2000 06 04

Išniekinęs meilę – išniekinai visą Pasaulį.
Ir muzika įgavo metalinį skambesį,
literatūrą persunkė nešvarių skalbinių kvapas, o poezija ėmė kliūti, bildėti imituojamo ėjimo žingsniais. Visa kūryba – tik pasiteisinimas (beje, nevykęs) už ne (į) vykusį gyvenimą, išduotą meilę... Ir tiek nedaug praregėjimo.


2000 06 06

Mano gyvenime atsirado skylė.
Visada buvo, tik niekad tiek nesuvokta, veik apčiuopiama
žvilgsnyje, prisilietime, žodžiuose, tylėjime – bauginantis išėjimas į kitą tikrovę –
kitiems.
Mane paliko baimė.
Žinau – čia buvau visada.
Mano vaikas gyvena skylėje –
ten ir čia.
Ar jis galės taip būti nesirinkdamas? –
nes tik taip verta gyventi
nesidvejinant ir neužtrenkiant durų, perregimam kitapusybės šviesoje

Mano darbai nervuoja žmones.
Jie nekenčia skylių ir bijo išėjimų.
Nebepažįsta neužtvertos erdvės
ir skrydžio pojūtį, kai netikėtai fiziškai junti kilsteliant savo dvasią krūtinėje, ar veidu slystelint sparno prisilietimą, lyg praeinančią miglą akių, užtrenkia banalybė – kad tik neliktų jokių tarpų, abejonių, netikrumo jausmo.
Saugumas – pasaulio dievas užtikrintai ima valdžią, išaugęs visus autoritarinius marškinėlius, apkloja mus milžiniška paklode be skylių, reguliariai keičiama nauja, kaskart vis dažniau, išradingiau – kad neatrodytų nenatūraliai tas pats baltumas, juodumas, margumas... Pripiešdamas skylių.
„Šiknos skylių“.

Žmonės, nemokantys priimti savo meilės jausmo. Prigimtinio, tikro. Sukūrę religijas, filosofijos teorijas ir praktikas neigimo, išskaidymo, susidorojimo ir šių veiksmų pateisinimo. Galybė vyriškų dievų, tarnaujančių jų sielų atpirkimui, kad pro minią nesimatytų ir nesigirdėtų išniekintos ir atstumtos žmogaus dvaselės šauksmo. Kad ji prarastų amą ir nebegrįžtų, pavyta atgal. Toks vyrų pasaulis.
Atrodo žlungantis, o gal sužlugęs jau seniai – tik suvoktas dabar. Ir dar skaudžiau, sparčiau, beviltiškiau
kvailėjantis nuo pergudravimo
tuštėjantis nuo perpildymo
banalėjantis nuo permandrinimo
Vargšas vyriškas pasaulis – jam perprasta gamta.
Toks „įdomus“, kad net bevaisis,
kad net nebereikalingas –
Nei čia, nei ten.

Koks žiaurus aiškumas
kaip spaudžia išstumdamas širdį
Ir mano kelias darosi panašus į gelžbetoninį tiltą per ledo jūros dykrą
Be žmogaus, tik vedina vaiku
ir mirusių širdžių plakimo aido
vis beatsikartojančio many
prilaikoma ir pastumiama
Garsai ir žodžiai nesulaikomi praeina kiaurai
Ir laikas pila smėlio kauburėlius
neapverčiamai ir vienareikšmiškai
Žinau, kad vėl reikės iš naujo
mylėti
kad jūros nereikia mokyti pajusti vėją
kad laivas gyvena kranto ilgesį
šamano būgnas atliepia tikrąją pasaulio širdį
kad paprasta – nepasiekiamas tikslas, užduotas žmogui
ilgiems gyvenimams
Ėjimas kaip laiko smėlis
Veikimas kaip ledo jūros dykros
Ir aš matau save taip einančią
atliepiant visatos švilpesiui
lyg kviesčiau kieme šunį, kurio niekada neturėjau


2000 06 14

P.:
– Norėčiau susapnuoti sapną-kiną apie savo galvą – tas tris pilnas lentynas – norėčiau viską perskaityti, peržiūrėti, nes pas mane viskas daugiau vaizdais. Pamatyti laiškanešius – jie mano galvoje važiuoja dviračiais, prie kurių prikabinti tie vaizdų laiškai. Na ir viską, kaip ten vyksta, kaip viskas atsiranda, persiduoda...


2000 06 16

Krikščionybė, suskirsčiusi pasaulį į gėrį ir blogį, įgalino savo atstovus teisti ir vertinti. Tai esminis paklydimas, kuris leidžia skaldyti ir valdyti, tačiau ilgainiui veda į savo pačių susinaikinimą (iš esmės, iš vidaus).
Iš ties yra ne blogis, o paklydimas, tamsumas, liga, purvas, gedimas. Jiems priešpastatoma, veikiau ne priešpastatoma – juos atsveria – vienintelis teisingas santykis į Pasaulį – tai atjauta – meilė.
Toks santykis tai ir pagrindinis žmogaus gynėjas, jo apsauga. Šiame santykyje su pasauliu, aplinka, žmogus, nors ir būdamas atviras, nuoširdus, imlus (t. y. mylintis) yra kartu ir apsaugotas, nepažeidžiamas. Nes tai, kas gali žeisti, yra svetima jam iš esmės, ir net įsileidus (pamilus) svetimą, jis tampa savu – meilės perkeistu, apvalytu. O kas nepriima, neigia tokį santykį (paniekina, išduoda meilę), tas visgi lieka nuošalėje – svetimu.
Tokius vyksmus lydi skausmas (mylinčiojo, atjaučiančiojo). Lydi ir laimina – tai auka svetimajam, suteikianti jam viltį arba pražūtį – priklausomai nuo jo sąmonėjimo ir pasirinkimo valios (jis lieka meilėje arba už jos).
Viltis – pasaulio, esančio už meilės, dalia (kartais pragaištis). Mylinčiam, atjaučiančiam ji nereikalinga. Žmogus su meilės santykiu į pasaulį viską turi savyje – jam nereikia nieko iš šalies, netrūksta nieko esminio, o neesminis neturi jam didesnės reikšmės. Jo skausmas ir viltis – tai skausmas ir viltis dėl kitų – tai nebe skausmas ir viltis, o atjauta. Ji nebeturi griaunančios, naikinančios pusės – yra tyra, tiesioginė, aiški.


2000 06 20

Prieš užmingant mudu su P. dalinamės savo paslaptimis ir norais.
P.:
– Kada tu buvai laimingiausia? Aš tai tada, kai mes ėjome per kopas į Nidą ir laipiojome tomis didelėmis smėlio kopomis.
– Aš irgi tada ir prieš 8 metus ten pat.

P.:
– Aš pasakiau savo norą ir jis nebeišsipildys.
– Legolendas? Gal ir išsipildys.
P.:
– Žinai, koks mano pats pats didžiausias noras, kurio aš niekam neišduosiu?
– Tai ir nesakyk man.
– Tau galima: kad Dievas būtų gyvas – tada ir žmonėms nereiktų mirti, nei sirgti, nei ko nors netekti, pavyzdžiui regėjimo – dievas prisilietų, ir viskas sugrįžtų, išgytų.


2000 06

P.:
– Aš dažnai sapnuoju tą savo kitą pasaulį, įsivaizduoju, kartais prikuriu iš multikų – na visokius dviratininkus, gyvūnėlius.
Vieną kartą sapnavau tą kambarį – tokį didelį, tuščią – kaip mūsų visi kambariai kartu tik dvigubai didesnį, pilkomis sienomis ir langais. Jame stovi tik trys lentynos knygų ir stalas – nieko daugiau, tik labai daug knygų. Viena krito tiesiai man ant rankos – atsibudau, o tuo metu man Edgaras kaip tik daužo ranką, kad aš pabusčiau.


2000 06

Sapnavau besanti miestelyje netoli jūros. Kažkodėl vaikštanti viena, kažko tarsi ieškanti. Ir vaizdas iš toli – miestelis, virš kurio iškilusi didžiulė banga – gal prarysianti ir namus. Jausmas, kad mes visi (mūsų šeima) tarsi saugūs, tarsi atsidūrę nuošalėje per lemtingą atsitiktinumą, nors aplink – pavojinga, svetima, nejauku. Laukiu autobuso, nes eiti baugu. Einu ir atsiduriu su tėvu prie šviežios žolės spalvos vandens tvenkinio, gal ežerėlio. Einu išsimaudyti.


2000 06

– Žinai, P., Dievas yra nemiręs. Ir yra jis tik mumyse pačiuose ir tik mes patys galim jį surasti arba nužudyti. Šiame pasaulyje gyvenant labai sunku visą laiką išsaugoti Dievą, jausti jį, nepamiršti, neišduoti – ir dažnai mes nepastebime, užsimirštame, ir jis pasitraukia. Tada ateina nelaimė. Ji ateina tam, kad mes susivoktume, suprastume daugiau, išmoktume susigrąžinti Dievą, sutapti su juo ir gyventi nebesiskiriant – kitaip sakant, išmokti mylėti, gyventi meilėje, būti vientisais, vieningais savyje ir su visais, su viskuo. Atsimeni Mauglį: „Aš ir tu – vieno kraujo“ (vienos dvasios). Ir tada visa, kas bloga nepranyksta, nepražūva, o virsta, persikeičia geru. Tai ir yra pagrindinis vienintelis pasaulio stebuklas. Ir tai neateina iš šalies – tai galima tik tavo pačio pastangų dėka.
Ilgų, kantrių, beviltiškų pastangų dėka Dievas tampa gyvas.

Mano pasaulis – mano bekraštė dykuma
kur visa susiliejo į mane –
viena ir nepažįstanti vienatvės
vėjo išpūstais drabužiais –
tokia turtinga.
Tokia rami ir susikaupus savyje –
kaip jūra puošni putų keteromis prieš dangų.
Žvaigždžių rimty pilnatvės sveikas liūdesys –
iš begalybės potyrio.
Ir žmogiškosios amžinybės laikinumo suvokimo –
kaip laiko sunešioto žaislo netekimo – skausmas.


2000 07 09

Prieš kokį mėnesį ar du V. name iš vakaro šnekėjomės trise su M. ir V. Prisiminėme mūsų beprotišką jaunystę: su kelionėmis, girtuoklystėmis, pilnatve ir stebukline patirtimi, dvasios tyrumą ir lengvumą – visa tai, kas tikra ir ko neteko dabartinis pasaulis.
Naktį sapnavau M. – nelaidau jam prieiti per arti. Ryte užkaičiau vandenį – indelis su vandeniu pradėjo šokčioti ant elektrinės viryklės. Užpyliau arbatą ir vėl pastačiau indelį ant viryklės – jis vėl ėmė šokčioti garsiai stuksėdamas, monotoniškai, vienodai, nekeisdamas ritmo. „Amžinas variklis“ – pajuokavau.. V. bandė paaiškinti tai fizikos dėsniais – susidariusiu lašu ant dugno ir pan. Sustabdžiau, kilsterėjau – padėjau atgal – pajudinau – tarsi užvedžiau kaip prisukamą vilkelį, ir indelis vėl tuo pačiu ritmu subaladojo į viryklę. „Ragana“ – pasakė M. Jis matė ir žinojo, kaip ir aš. „Negaliu naudotis visuotinai priimtinomis išraiškos priemonėmis: žodžiais – išeina pernelyg banalu, piešti – tai būtų gal tik vienas brūkštelėjimas – nežinau, kaip save išreikšti“ – kalbėjau tada.
Dabar žinau, kad darau tai kiekvieną akimirką visada.
Nebereikalingi prisiminimai ir mano akimirkų kolekcija – tai jau visada su manimi – mano pilnatvė ir mano susidalijimas.
Taip arti ir taip toli
Būti susikaupime. Visada
Jautri ir lengva
Nieko nelaikanti ir turinti viską
Tuščia ir pilna
Nebesimėgaujanti matymu. Išgyvenimu, patyrimu –
tiesiog turinti juos ir jų daugiau nevaržoma.


2000 07 24

Išmintis išaugo iki pilnutinio ir visiško „nežinojimo“.
Mano būtis perėjo į judesį
vienintelį ir besitęsiantį amžinybėje.
Akys atsivėrė ir kūnas susikaupė.
Mano žmogiškasis protas buvo išmestas, kaip nebereikalinga skardinė, ištuštinus konservus.
Lelijų ežeras ąžuoliniais krantais įsiliejo manin,
senųjų eglių tiesumas išnešė mane lig jų viršūnių.
Ir aš atėjau, bet nebegrįžau. Guliu, rašau, bet nebesu.
Čia-ten-eglėse, lelijose, gelmėse vandens? –
Nebevandens, nebeeglių, nebelelijų, nebenamų laikinume – tik čia
tik tai talpinantis visą niekur ir nieko didybę ir begalinumą
virtęs manimi, aš – juo.
Liepsna, suryjanti drėgnas malkas – pš...
Ne liepsna, užverdanti vandenį šokančiame puodelyje (0 lygu 7, 6 – karščiausias)
Nebepakenčiu žaidimų (man nebėra žaidimų).
Mirtis – didžioji mokytoja, kiekvienam sava, kantri ir ištverminga.
Gerbiu, tačiau nenulenkiu galvos.
Tik žmonės – ištroškę, godūs, alkani ir plėšrūs arba buki, abuojūs, naiviai viltinai vis trypia mano širdį. Gėla, pavirtus paukščiuku
Tylos melodijos jau nebepermuša žmonijos muzika – tik rėmina ją danguje, sietyne, freskoje
talpindama juose dalis manąsias –
barstydama kaip druską po pasaulį. Kaip gryninančią druską sodindama į širdį kiekvienam,
atsitiktinumo būtinybės atvestam, supainiotam su manimi.
Ištirpstanti širdis nuo druskos virsta paukščiuku manuoju
gėluoju žaliasnapiu lelijų ežere su ąžuoliniais krantais
paskęsta mano gelmėse.
Penkios šuniškos širdys sušildė manąją savo tauriu nuoširdumu ir vaiko išmintis pažadino mano sąmonę savo prigimtinio proto tikrumu
Tiesa tapo viena – tiktai tai.
Mano meilė išplito begalybėse
palikusi erdvę ir laiką.
Tiktai tai liko manyje
tiktai tai tapau aš (būdama vienuolikos metų) dabar – įvardindama visa ko bevardiškumą (tarpžodžiais)
Mano didelė meilė išplito popieriuje tarpžodžiais palikdama pėdsakų užuominas –
draiskanas po išsipūtusio baliono sprogimo –
tai tik jos netobulojo išaugtojo pavidalo liekana, nebereikalingas apsunkinantis krovinys ištaškytas popieriaus baltumoje tarpeiliuose.
Kūnas, įkalintas, ištroškęs judesio laisvės, nusimetantis drabužius, kambarius, miestus.
Klausa, atsiverianti tylai
Žodis, išaugantis savo plokščią ribotumą
Matymas, atsikratęs įprasto vizualumo iliuzijos
Jutimas, išplitęs vandenyje, medyje, daikte ir erdvėje
virtęs visatos judesiu manyje
keliate jūs neapsakomą ilgesį ir gėlą žmogaus.

Sudužęs fotografijų pasaulis – gyvenimo atplaišos.
Pro sustingdytą plokščią būtį netikėtai, pasąmonės atminties pažadinta, išnyra pribloškianti būties-nebūties pilnatvės nuojauta – prisiminimas?
stingstantis proto suvokimo neįmanomume.
Tiesiog žiūrėti fotografijų albumą – būti. Nebuvime.
Matyti nematymu ne formos.
Kaip Rodino skulptūros – ne formos – tik judesys nenutrūkstamas visatos.
Neišbaigtas pasaulio iliuziškumas palieka mums juodas skyles – Visatos meilės ištiestas rankas – neužliūliuoti, o atverti.
Išmokti pereiti mirties duris, nedaužant ir nebandant atrakinti, neapsimetant, kad jų nėra ir neužsimerkiant nežiniai.


2000 09 18

P. sapnas: „ne apie mane, ir tik dalis, kurią atsimenu: šalia gatvės – parduotuvėlė, pilna auksinių skulptūrėlių. Į ją užėjo Dievas. Jis buvo nematomas. Pamatė savo skulptūrą ir paėmė ją. Išsigando, kad žmonės pastebės skraidančią skulptūrą ir pamatys jį – greitai metė ją.


2000 09 23

P. po dviejų savaičių įtempto lakstymo per dvi mokyklas ėmė abejoti, ar jam reikia tos muzikos. Aš bandau įtikinti, kad turėti užsiėmimą „dlia dušy“ yra nuostabu.
P.:
– O kas tai yra „dlia dušy“?
– Tai, kas tavo dvasiai artimiausia.
– Mano dvasiai – robotai-transformeriai.
– Nejaugi?
– Na taip, ir muzika labai artima, nes mes dar tavo pilve, kartu su dvasia kūrėme muziką, tampydami ten visokias stygas.


2000 09

Einant miegoti klausiu P., jau gulinčio lovoje:
– Pasimeldei?
– Ne, keista, kažkaip visai pamiršau, kad Dievas yra.


2000 09

Žiūrėjome filmą „Pudra“ apie žmogų, kuris visai kitoks, nei visi – turintis daug stebuklingos (žaibo) jėgos, daug giliau jaučiantis ir suprantantis ir visų išjuokiamas ir atstumiamas dėl neįprastos išvaizdos ir trapumo. Filmas įstrigo ilgam, privertė susimąstyti. P. pradžioje sakė norėtų būti panašus į tą žmogų savo vidumi, išorę ir aplinką paliekant kaip buvus. Po kelių dienų staiga sako: „Žinai, mama, gal aš geriau noriu, kad mano šitas (mažasis) pirštas ir liktų toks kreivas (seniau jis pergyveno dėl savo pirštų kreivumo, paveldėto iš manęs, tik dar išryškinto) – nors šiek tiek būsiu panašus į Pudrą.


2000 09

P:
– Mama, kokia kalba arčiau Dievo?
– Kodėl klausi?
– Na, man taip atrodo, kad vienos kalbos arčiau Dievo, o kitos visai Dievui nesuprantamos.
– Tada, gal senosios kalbos arčiau, tokios kaip sanskrito, hebrajų, graikų ir mūsų, lietuvių, labai sena ir jos žodžiai, išreiškiantys Dievą, dvasią. O iš tiesų, tai Dievas nuo žodžių, kalbos nepriklauso – tuščias kalbėjimas jam nieko nereiškia. Dievui artimesnė dvasios kalba, širdies, kalba – ne žodžių – meilės. Juk Dievas – tai Meilė, kuri lieka atmetus viską – žodžius, žmones, pasaulius – Esmė, nepriklausoma nuo mūsų susikurtų pasaulių, primestų prasmių, sąvokų, minčių, jausmų.

Žodžiai tinka skausmui, liūdesiui, netekčiai – tam, kas lieka po meilės, šalia meilės, ne meilėje. Tinka jos nostalgijai, jos laukimui, atsisveikinimui... Jie pasitraukia jai atėjus. Todėl nė vienas kūrinys (literatūros) nėra sukurtas meilėje – tik prieš arba po – nė vienas neperteikia jos tikrosios esmės, nes ji „... baigiasi ten, kur prasideda žodžiai“.
Garsas, vaizdas, judesys, prisilietimas – talpesni už žodžius. Žodžiai – tik jų rūbai. Literatūra – tik jų vienos ar kitos rūšies, lygio, mados parduotuvių/prekybos tinklas.


2000 09 25

P., prieš užmingant, lovoje:
– Galvoju, kur dabar mano tėtis, ką jis veikia, gal jis visai netoli kuriam nors name. – Mama, o tėtis panašus į tave? (Juokiuosi, nežinodama, ką sakyti). – Na, ne išvaizda, o kitkuo, na, ar jis irgi nemėto šiukšlių (nešiukšlina)?
– Panašus, tik, tikriausiai silpnesnis.
– Kodėl? Tu jį ką, suimtum ir nugalėtum?
– Ne, silpnesnis ne išorine jėga, o nesugebėjimu gyventi.
– Jis negali gyventi?
– Taip, jis geria, nes negali gyventi su mumis, negali ir be mūsų. Žinai, kai blogai kažką padarei ir negali atsiprašyti, nenori pakeisti. Viskas ne taip paprasta.
– Žinau – gėda ir skauda.
– Taip, ir dar jis turi ir seniau turėjo, gyveno su kita moterimi. Buvo nelaimingas, bet jos klausė, tebeklauso.
– Man jo labai gaila.
– Ir man. Žinok, kad ir koks ir kur bebūtų – jis myli tave. Pasimelsk kartais už jį.


2000 10 05

Kūrybingiausias žmogus vaikystėje. Tai laikotarpis, kai iš nieko sukuriamas visas Pasaulis, o gal ir dar daugiau.
Jaunystėje mokomės jį išreikšti, pasidalinti juo su kitais – ir taip po truputį jo atsikratyti.
Vėliau tikruoju tikslu tampa išnirti iš susikurtojo (savo asmeninio ir kolektyvinio) pasaulio modelio varžtų – išlaisvinti dvasią, pajusti absoliutų meilės prioritetą – sugebėti transformuoti erdvę ir laiką – susikauti ir su laikinąją būtimi ir su amžinybe. Išmokti laimėti.

Tikrumas mano suvokime-jutime lygus meilei – t. y. tas pat.
Kas nėra tikra – nėra meilė. Tikra tik tai, kur yra meilė, kas yra meilėje, su meile. Šios sąvokos (žodžiai) tapatūs ir nepriklausomybe nuo jokių žmogiškųjų vertybių – nei materialinių, nei dvasinių. Jie egzistuoja ne laike ir ne erdvėje. Atsiranda ir trečia lygi sąvoka – laisvumas (laisvė) – dar viena meilės ir tikrumo pusė – visiška nepriklausomybė – priklausomybės sferos pasitraukimas, esant tikrumui, meilei – išėjimas iš priklausomybės-priežastingumo santykiais grįsto pasaulio ribų į kitą – naują sferą – skaidrumo-taurumo būseną, lygią laisvei, meilei, tikrumui. Ši nauja sfera (nauja, nes jos pasiekimas yra žmogiškojo gyvenimo kulminacija, pats sakraliausias, siektiniausias tikslas) egzistuoja ne kažkur toli, o atvirkščiai – pačiame didžiausiame artume – žmogaus kūne, gamtoje (pasaulio kūne). Todėl ir kelias į ją tiesiausias per prisilietimą ir suartėjimą: su gamta (žeme, medžiu, vandeniu, akmeniu, dangumi ir ugnimi), kitu žmogumi, kita gyvybe, su pačiu savimi – dievu – meile – tikrumu – laisve – taurumu.
Sulig kiekvienu žingsniu į ten skaidrėja sąmonė, atsiranda vaiski tuštuma ir lengvumas – ir helis ir sparnai – abu šiam skrydžiui būtini, nes sugrįžimas ir nusileidimas neplanuojami šį kartą.


2000 10 21

P., pakeliui į mokyklą:
– Na ir kvaili buvo tas Adomas su Ieva – galėjo ir nevalgyti to vaisiaus – nebūtų dabar vargšų ir invalidų – nereikėtų žmonėms kentėti.

Nesugebu paprieštarauti. Jau seniau suvokiau, kad visos mirtys – tik tam, kad kiti kažką suvoktų (suvoktų daugiau, nei iki tol). Visas pasaulis, visi žmonijos kartų gyvenimai – tik tam, kad suvoktų tokią paprastą tiesą, ištartą vaiko lūpomis (panašią į tą karaliaus nuogumą).


2000 10...

P. pasakos (kiekvieną rytą, einant į mokyklą)

1. Apie Šiukšliadėžiuką.
Kieme stovėjo didelės šiukšlių dėžės ir viena mažytė – Šiukšliadėžiukas su savo broliais. Šiukšliadėžiukas mėgo imti ir valgyti savo šiukšles, o broliams nuo to darydavosi bloga. Taip jie susipyko. Šiukšliadėžiukas pasakė: „Na ir gerai, keliausiu aš sau vienas – bus dar įdomiau – pamatysiu gyvenimo“. Keliavo, keliavo ir priėjo didelį medį, kalbasi su juo, išsitraukia šiukšlę ir valgo. Jo broliai sėdėjo sulipę medžio viršūnėje, pamatė ir pradėjo vemti.
Tada išlipo ir sako: „Na, gerai, draugaukime, tik nustok valgęs šiukšles. Šiukšliadėžiukas jau buvo išsitraukęs šiukšlę ir norėjo suvalgyti, bet pamatė, kad ją galima skaityti ir viską pamiršo. Jis nukeliavo į didelį sąvartyną, kur buvo daug skaitomų šiukšlių, ten apsigyveno sename „moskvičiuje“ ir atidarė mokyklą savo broliams ir kitiems Šiukšliųdėžiams. Jie visi sėdėjo senuose „moskvičiuose“ ir skaitė.

2. Gyveno senelis ir senelė. Senelis vaikščiojo į darbą, o senelė mėgo sode ar miške vaikštinėti. Vieną dieną senelis grįžta, o senelė sako: „Žinai, atkasiau miške auksinę žemę, eime, parodysiu“. Senelis netikėjo, bet vis vien senelė įkalbėjo jį nueiti pažiūrėti – nuėjo – kasa, kasa ir atkasė lapę su lapiukais – visas auksas virto lapėmis. Lapė ėmė bėgti, išsigandusi pataikė į senelių namus. Senelė sako seneliui: „Patikėk, čia tikrai buvo auksas, aš tikrai čia vakar radau auksinę žemę“. Tada senelis patikėjo, ir lapės atvirto auksu. Ola tapo pilna aukso, o namie, kur buvo mama lapė, pasilipusi ant kėdės ir padėjusi leteną ant stalo, liko trys aukso krūvelės – ant grindų, kėdės ir stalo.


2000 11 08

Aš P.:
– galima daug ko išmokti.
P:
– Aš nesimokau gyvenime. Aš mokausi kitame savo pasaulyje. Ten nėra dievo. Ten žmonės dievai – Dievas juose visuose.


2000 11 17

P. pasaka – tikra istorija
Gyveno karalius ir karalienė. Karalius turėjo ištikimą tarną – erelį. Naktį, kaip visada, erelis tupėjo ant pilies sienos, saugodamas karalystę.
Rytą karalius atsibudo ir nuėjo pasiimti erelio, tačiau jo nerado ant pilies sienos.
Jis parašė ir išklijavo visame mieste plakatus: „Kas suras erelį ir grąžins karaliui – gaus premiją“.
Kitą naktį skelbimai dingo ir karalius sušaukė visus karius ir liepė budėti dieną naktį.
Tada pasigirdo griausmas ir trimitavimas ir iš toli pasirodė atlekiantis didžiulių dramblių ir kupranugarių būrys. Ant didžiausio dramblio jojo žvėrių valdovas, o jam ant peties sėdėjo protingasis erelis.
Karalius pamatė erelį ir įsakė savo kariams jį paimti ir grąžinti jam. Tačiau, vos kariams pajudėjus, iš visų pusių ėmė lėkti ir bėgti arkliai, bizonai, antilopės, ropliai ir paukščiai ir visi žvėrys. Lėkdami jie sutrypė ir išvaikė karaliaus kariuomenę ir karalius grįžo į pilį pas savo karalienę vienas, o erelis eina su žvėrių valdovu ir visais žvėrimis ir paukščiais.


2000 12 02

Sapnas
Aš – plunksna, kuri buvo neveikianti, užmesta.
Staigiais, tiksliais judesiais ją išjudino, užpildė rašalu, atitiesino – ir ji pradėjo rašyti – mane užliejo pilnatvės jausmas.


2000 12 09

Šarūno Barto filmas „Laisvėje“ rodo Maroką, kad parodytų Dievą, mano atrastą Preiloje. Gera grįžti pas Jį. Gera Jį rasti vėl ir vėl – kiekvieną akimirką. Iš naujo rasti ir čia pat pamiršti... Gyvenimas kaip vėjas-jūra-smėlis. Jis (Dievas) tampa matomas plika akimi (filme-jūroje-smėlyje-vėjyje). Jis visas pilnas dievo (filmas-gyvenimas). Barto (?). Ir mano.
Ir nebereikia žodžių.


2000 12 19

Pakeliui namo, važiuojant automobiliu.
Kalbu apie bendravimo su bendraamžiais svarbą vaikams.
Vi.:
– O kas atsitinka, jei vaikas neturi draugų?
– Jis juos susikuria. Ar ne, P.?
P:
– Aš tai tik turiu tokią mergaitę, kuri irgi „aš“. Ji nieko nemoka, nieko negali ir viską daro blogai. Na, nei apsirengti, nei groti, nei eiti. Jai reikia viską pasakyti ir viską už ją padaryti...
– Matai, Vi., po to, siekdamas būti tokiu kaip visi „normaliu“, žmogus užsimaskuoja ir pamiršta visa tai. O tu pergyveni.

Tokia visai maža mergaitė, atsibudusi dideliame vyre. Visai nieko nemokanti ir negalinti. Kiekvieno vyro mergytė. Moters padūkėlis bebaimis berniūkštis, pakišantis koją bėgančiam „gorilai“ banditui, ištirpdantis ledą, uždegantis ugnį.


2001 01 01

Dabar, kai jau myliu jus visus
jaučiu savyje palaimą buvimo
ir nekaltybę prasidėjimo
neturėjimo didybę.
Pastovumą. Ramybės nesudrumsčiamumą budrume
stovėjimo ant lyno tarp bedugnių nebūties.
Grėsmės nutraukto siūlo tęsimąsi už ribų visokio suvokimo ir žmogiškos vaizduotės pasaulių tikėjimų.
Vilties beprasmiškumas, pasiliks tik meilei vietos. Nebekoketuojant su gyvenimu.
Atsimerkiant susitaikymui. Išnyksta banalybė paprastumo. Jausmingumas aukštesnis yra gilesnis (kaip pūtiko išgaunamų garsų fiziologija). Fiziškumas, jo išlaisvintas iš įprastinių estetiškumo kategorijų, nustoja būti atgrasus, juokingas, apgailėtinas.
Laiko kategorijos išnyksta, lyg nefiksuojamos akimirksnių, perėjus į sapną. Ir erdvės.
Būvimas, nepaliaujamas, nepertraukiamas, intensyvus, sutankintas būvimas. Žemės pulsas šviesoje, prasidėjimo pilnos įsčios Meilės. Pagarbinimas Tęstinume.
Dvasios kūniškumo gimimas.

Dar prieš metus negalėjau nieko daryti – viskas, išreikšta žodžiais, atrodė pernelyg banalu, vaizdu – abstraktu ar minimalu.
Dabar galiu daryti viską – nesvarbu ką ir kaip. Ką bedarytumei – viskas turi vienodą svarbą.

Įsimylėjimas ir gebėjimas mylėti – tai dviejų polių kraštutinės išraiškos – viena, pirmoji, absoliučiai sąlygota objekto, o antrosios dydis auga su gebėjimu nepriklausyti nuo objekto ir įgauna tobulumą objekto perkeitime dieviškumu – meilei kam nors, tampant meile absoliute.
Bet koks prisirišimas, norai, viltys, idealai – kliūtys, kurias meilei privalu įveikti. Ji turi būti aukščiau jų, aukščiau Dievo ir Šviesos sąvokų. Tik visiškas išsižadėjimas, tik absoliuti tuštuma pagimdo Dieviškąjį garsą. Tik niekas aprėpia viską. Tik kalbėjimas neištariant apsako meilę. Ne žodis tapo kūnu – tik meilė yra vienintelė kūrėja. Tik nusikaltimas meilei yra nuodėmė ir lemtis. Tau ir tiems, kas bus po tavęs.


2001 01 02

Ryte atėjo P. pasiguosti:
– Žinai, mama, G. (vyresnis giminaitis iš kaimo) netiki, kad žaislai naktį atsikelia ir tampa gyvi. O bobutė irgi jam pritaria, sako, kad aš dar mažiukas ir tikiu visokiomis nesąmonėmis. Mama, betgi kodėl jie negalėtų atgyti naktį, nors jie be kaulų ir smegenų, kaip sako Gytis, bet aš manau, kad atgyja kitaip.
– Tikrai, juk ir augalai be kaulų ir smegenų, o jaučia ir girdi muziką, akmenys be rankų ir kojų, o gali apsiversti ir pasislinkti į kitą vietą – vaikšto. Taip viskas žemėje ir pati Žemė yra gyva.
– Žinai, mama, man tie žmonės, kurie netiki, atrodo, na kažkokie kaip ir – durni.
– Taip ir yra, jie mato ir supranta mažiau ir juokiasi, tyčiojasi iš visko, ko nesupranta. Nepyk ant jų.
– Aš nepykstu, bet jie man nepatinka.


2001 01 03

... Aš užsidėsiu
visų po vieną
ašarėlę...
Pamarių nendre ilgai šnarėsiu
palikus dieną


2001 01 06

Dykuma,
dykumos begalybė manyje
niekados nepasibaigs.
Dykumos veidą dengiu
nepažinumo kauke.
Tavo meilės karštis, Dieve,
degina mano sielą,
tavo minties laisvas vėjas
pūsto mano gyvenimą – it smėlį, tekantį man tarp pirštų.
Ir nebėra daugiau pastovumo amžinoje ramybėje per amžius.


2001 02 05

Pilnatvė meilėje. Kaip Philip Glass „Amazonės vandenyje“. Manęs nebėra. Tik atsispindintys garsai, užpildyti sapnai, nebepažinūs realybei. Iliuzijų nebėra anei svajonių ir vilčių. Tik besipildanti gyvasties akimirka.
Amžinasis kartojimasis.
Tikrumas, atstumiantis žodžius, nebenorintis nieko brangaus patikėti jų užspaustai beorei erdvei, dirbtinam kultūriniam rezervuarui.
Meilė pilnatvėje kuria ausiai nepagaunamo skambesio bangas, nusiritančias Pasaulio paviršiumi.
Švytinti sapnų realybė apglėbia Žemę apsaugine palaimos piramide.
Lyg Amazonės vandenys. Lyg angelų sparnų švelnus šlamėjimas – prisilietimas ir išsipildymas.
Išėję artimesni nei pasilikę.
Amžinai išeinanti. Išeinančioji. Gal tik todėl dar čia. Šiapus
Pasaulis nebeįdomus. Žmonės, pernelyg negyvi, kad nors kiek jaudintų, žavėtų.
Tik atjauta atstumtiesiems, klystantiems, kenčiantiems – anapusiniams jau čionai spaudžia širdį.
Absoliutus „tikro“ pojūčio ir matymo praradimas kelia nerimą.
Tai atsispindi visur: žmonių santykiuose, komerciškėjančiame mene, architektūroje, literatūroje, TV, kine, net vaikuose.
Rodos visai išsivadavau iš bet kokios įprastos ar priimtos santykių formos gniaužtų, bendravimo rėmų. Tokia laisvę įprastai suteikia alkoholis ir panašios priemonės. Ji pateisinama tik siauruose autsaiderių būreliuose. Nepriklausau niekam. Esu visai viena ir šiuo keliu veduosi vaiką. Mes pilni meilės. Atstumtos meilės. Vėl ir vėl atstumtos. Todėl apjuosime ja pasaulį nematomu ir nevaržančiu tinklu.
Sušils ir sudrėks Žemės syvai ir išaugins naują lotoso žiedą – naujų spalvų ir potyrių pasaulį.

P.:
– Žinai, mama, G. nenori piešti – jam nesigauna ir jis pyksta, o aš, jei man kas nors nesigauna, tai specialiai dar primarmaliuoju – ir gaunasi menas.

Mūsų sąmoningas nesugebėjimas, įteisintas kūryboje – tai ir yra menas.
Aš sąmoningai sugebu gyventi ir neturiu ypatingo poreikio kūrybai – nes visa kas tampa menu – kiekvienas žingsnis, žvilgsnis, garsas, jutimas, prisilietimas – Meile.


2001 02 19

Naktis. Pro langą į mane žiūri debesinis veidas. Vyro. Ryškių lūpų, smakro, akių, nosies, šnervių. Rūstus besišypsantis veidas.
Nusišypsojau ir jis pasitraukė iš mano lango.
Myliu tave, Pasauli,
Sustingdytas mano nebūtyje,
tu dovanoji šypsnį
kaip stebuklą.
Vieną po kito šypsnį.
Laimę, nereikalaujančią išsipildymo.
Džiaugsmą akimirksnio būvime.


2001 02 24

P. vakare, prieš užmiegant (aš plaunu grindis, žiemos sutemos):
– Nerealus šis pasaulis, atrodo, kad dabar viskas čia netikra – žinau, visgi šis Pasaulis netikras. Mes čia tik žaidžiame. Kiekvienas žmogus turi dvi sielas – gerą ir blogą. Kuri nugali, ta ir valdo žmogų.

Iš tiesų tikras – dangus (tuštuma), o ne šis pasaulis.

Žudydamas meilę žmogus žudo tik save.
Žudydamas dievą žmogus žudo tik save.
Naikindamas naikina tik save. Kurdamas kuria visą pasaulį.


2001 04 10

Iš tiesų krikščionys ne pirmieji išmoko mylėti, o pirmieji meilę pavertė žodžiu ir prikalė prie kryžiaus – pavertė kančia ir pradėjo meilės žudymo amžių, atskyrę ją nuo buvimo vis kame, visa ko esmėje. Pradėjo prekybą jos vardu, kurio priklijavimas tapo kokybės ir vertės garanto etikete.
Taip meilė ėmė pamažu trauktis ir apleisti daiktų pasaulį ir žmonių esatį.
Jų tarpusavio ryšiai pamažu neteko intymaus sakralumo ir tikrosios prasmės.
Kaip apsauginis mechanizmas, kad žmogus nesugriūtų, suvokęs totalų praradimo mastą ir savo žmogiškųjų vertybių niekingumą, įsijungė visuotinis laipsniškas progresuojantis visuomenės infantilėjimas, nenoras vystytis ir matyti plačiau, maskuojamas profesionalia, fanatiška ar net „genialia“ vienos kurios srities kultivacija lokalioje „pasaulinėje“ sampratoje, dažniausiai apimančioje tik vakarietišką-amerikietišką vartotojiškos visuomenės dalį, nūnai vadinamą „kultūros“ vardu.
Atjautos supratimas, kaip meilės dalinimas visiems, nepriklausomai lyties, amžiaus ir t. t. ir tokios meilės amžinumas, išliekamumas, netekus objektyvizavimo (Paolo Pasolini „Teoremos“ pagrindiniai aspektai) deformavosi į gailestį sau, projektuojamą į kitus gailesčio vertus objektus, ir savo išraiškoje spontaniškai prasiveržiantį homoseksualumu. (Paolo Pasolini „Žmogiškumas“). Verčia mąstyti apie totalų žmonijos, bent jau vyriškosios dalies, neįgalumą atjautos ir meilės atžvilgiu. Moteris gelbsti vaikai, jei jų dar gali būti. Vyrus gelbėdavo žemė, tačiau civilizuotos, nudrenuotos meilės ir gyvybės dieviškosios dvasios prasme, atimta krikščioniškajame rūšiavime, priskiriant ją tik vieninteliam vertam tvariniui – žmogui, žemės prisilietimas tik įformina šiuolaikinio individo nepilnavertiškumo, nuskriaustumo kompleksą. Jam palikta vienintelė viltis – mirtis, kurios jis bijo ir trokšta kaip nesąmoningo išsipildymo. Išniekinta moteriška vagina – mirtis – šiuolaikinės krikščioniškosios visuomenės pagrindinis fetišas. Filmą būtina pasižiūrėti!


2001 04 09

Mano „mistinių“ išgyvenimų, susijusių su kojos traumomis (čiurnos sausgyslių patempimu einant), transformacija:
1. Tamsa ir ūžesys, užgožiantys sugebėjimą matyti ir girdėti, vėliau suskylanti žvaigždėmis, kurioms besitraukiant vis didėja įprasto pasaulio vaizdas.
(Mokyklos paskutiniai metai, žiema, prietema, ankstyvas rytas, ėjau į mokyklą).

2. Vis didėjančios ryškiai saulės nušviesto miesto baltos spalvos dėmės. Vis labiau spindinčios ir susiliejančios viena su kita į didėjantį spindintį baltą realaus (?) pasaulio nebūties plotą. Garsai iš vientiso miesto ūžimo tampantys, išgrynėjantys visi stebėtinai atskirais. Paukščio melodija gryna, graži, subtili ir visai savarankiška, tarsi būtų ne mieste – tyruose, tuštumoje išgryninta atskiro garso takelio – daugybė atskirų garso takelių: mašina nusiveža muzikos garsus, pamažu ir aiškiai, kaip kine; žmonės praeidami palieka ištartas frazes. Džiaugsmas, atneštas naujo pažinimo ir patyrimo ir abejonė, lydinti prarastąjį pasaulį – tokie jausmai.
Po to – grįžimas į  „masę“, sulydančią vaizdą ir garsą į įprastus baisiu kojos skausmu, nusilpimu ir pykinimu. Noras bėgti, pasislėpti, būti viena.
(Dabar, 20001 04 02, gražus ankstyvas pavasaris, sniego liekanos, spindinčios saulėje, diena)

Kas tai? Dvasinė branda, ar tokia patyrimų transformacija, sąlygota apšvietimo, metų laiko, skaičiaus?
Abu juos aš priėmiau gan vienodai pozityviai, kaip neįprastus, išplečiančius, papildančius, praturtinančius. Gal ir pamokančius.


2001 04 10

Kiekvienas tave mylėjęs žmogus ir kiekvienas tavo mylimas žmogus yra tikrasis mokytojas tau, kaip ir tu jam. Vienintelio tikro mokslo – meilės (kaupimo, didinimo, dalinimo) – tai vienintelis žmogui reikalingas turtas.


2001 04 11

Nesmerkti, neteisti, nekritikuoti. Viską priimti. Mylėti. Viskas, kas vyksta, yra sąlygos, suteiktos meilės išgryninimui ir kaupimui. Žmogus eina į meilę ir ištirpsta joje. Toks didžiausias kiekvieno gyvenimo tikslas.


2001 04 21-22

Jorė. Prie Molėtų observatorijos ant drėgnos pavasarinės žemės, palapinėje, netoli aukuro Perkūnui, miegant sapnavosi sapnas. Keistas ir nepaaiškinamas, neatpasakojamas mūsų realybės kategorijomis, tačiau absoliučiai natūralus, toks, koks turėjo būti, savaime aiškus sapno realybėje. Prisimenu tik, kad tai buvo tarsi trys man apreikšti, suteikti ženklai (simboliai, kategorijos) – magiški, visą paaiškinantys ir įgalinantys, įprasminantys ir suvienijantys. Vienas iš jų tarsi žaibas (tikriausiai energijos ženklas).

P. pakerėjo etnografinė šventė, dainos, pagoniški ritualai. Jis dalyvavo visur su pirmaisiais, vedančiaisiais. Visa tai absoliučiai natūralu – todėl prasminga (besąlygiškai). Tą sunku pritaikyti krikščionybės sampratai ir praktikavimui mūsuose. Gal nesame iš prigimties tiek nuodėmingi, kad jau vaikystėje jaustume poreikį grasinančiai (ne mistiškai, paslaptingai) baimei ir kančiai.
Iš tiesų, ne mano vienos pirmieji vaikystės potyriai, susidūrus su krikščionybe, buvo agresija sau ir gyvenimui, kaip kažkam, iš prigimties nešvariam ir nelemtam – ir ilgas vadavimasis iš tradicijos (krikščioniškosios-lietuviškosios-mūsų giminės), išsitęsiantis į viso gyvenimo kelią ir tikslą. Išvaduoti save – išvaduoti ateitį (ir ne tik savo).
Vėl rasti vienybę ir vientisumą.
Visa ko su viskuo.


2001 04 24

Joninės. Kernavėje su Kūlgrinda.
Iš tiesų iki dievo reikia ne pakilti, o nusileisti. Į slėnį, į rūką.
Ištirpti tamsoje, rūke, ugnyje, dainoje. Reikia būti tyram ir tuščiam.
Kad pamatytum dievą, vaikštantį kalnais žmonių virtinėmis, išnyrantį rūke besiblaškančiu staugiančiu nelaimingu pamišėliu Juozu... Reikia nusileisti.
Ir viskas telpa šioje sekundėje.
Ir nieko nereikia siekti – viskas (yra) čia ir dabar.


2001 08 20

Preila. Balta katė mėlynom akim puola nekaltai praeinančius šunis.
Kregždžių lizdai galvos aukštyje, kad nekliudomai galėtum stebėti augančius kregždžiukus. Marios naktimis staiga virsta dideliu žvėrimi besimaudančiu, krenkščiančiu, siurbiančiu. Dieną –  tai pastoviai veikiantis televizorius, nuolat besikeičiančiu tuo pačiu vaizdu su nepailstančiai poruojančiomis priešais žuvų rūkyklą žuvėdromis (kirais, audronašomis).
Šernai, šernų šeimynos besitrinančios palei kelią, maloniai priimančios pakeleivių įkyrų smalsumą.
Kaip mat ištirpstu šiame peizaže, tik įkėlusi koją. Ir lengvai išlipu atgal į kompiuterizuotą realybę (?). Nebeturiu norų anei pretenzijų gyvenimo dualybei. „Tebūnie kaip danguje“.
Vakar pavogė valtį. Šiandien ją rado Nidoje – žmonės neišdrįso paprašyti, kad juos nuplukdytų iki jachtos – paėmė ir nuplaukė. Tai buvo taip seniai – aname gyvenime Preiloje iš ryto – dabar naktis Vilniuje. Už lango blaškosi mašinos ir nečirpia žiogai. Keista, kadaise svirpdavo, gal net praeitais metais.


2001 08 24

Sapnas
Įvairių vandenų baseinai-akvariumai.
Mano – mėlynas dūminis vanduo (nepermatomas, švarus, su miglele). Gretimais – melsvai-žalsvas, skaidrus, rausvas, violetinis. Man patinka mano vandens spalva – taurumas.

Kalbame apie mirtį.
P.:
– Man tai ir nepatiktų, jei mirties nebūtų – reikėtų būti visą laiką žmogumi. Aš norėčiau pabūti ir žiogeliu, pelyte, drambliu.
– Gal jau buvai...
– O gal galima spėti, kuo buvai iš to, kas patinka. Pvz. man patinka piešti.

P.:
– Žinai, mama, seniau aš meldžiausi, prašydamas sveikatos tau, seneliui, bobutei, Astai, ir sau, vėliau – visiems savo draugams, dar vėliau – visiems žmonėms, o dabar – visoms gyvoms būtybėms.

P.:
– Tu geriausia mama ne tik visame pasaulyje – visoje erdvėje.

2001 11 13
Su P. ėjome Tauro kalno viršumi – apačioje gatvė, pilna skubančių mašinų.
P.:
– Jei su rogutėmis nusileisti nuo šito kalno?
– Būtų ne kas.
- Bet žinai, mama, dėl tavęs, na, jei tave kas pagautų ir lieptų man nusileisti – aš nusileisčiau.  O tu nusileistum?
– Taip.

Kažkada supratau, kad laimė – akimirkos, kai būni ir jauti čia ir dabar.
Dabar aš apsigyvenau toje akimirkoje.


2001 12 09

P:
– Mama, kai tu meldiesi, tu ką, tik vieną „Tėve mūsų.. “ taip ilgai sakai? – Aš tai viską labai sugreitinau. Pasakau tėve mūsų, ačiū dievuliui už šią dienelę, sveika Marija. Nebevardinu visų vardų, kai prašau sveikatos – paprašau sergantiems, sužeistiems, tiems, kurie tavim netiki ir visoms gyvoms būtybėms.
– Kaip taip sugalvojai – „tiems, kurie tavim netiki“?
– Sugalvojau, man atrodo, taip reikia...


2002 06 02

Sapnavau savo namą – didelę ir gražią trobą ant kalniuko prie upės. Aš žiūriu į jį iš toliau su savininkės jausmu. Graži vieta, žaluma, giedra, ramiai teka upė, žiūriu ir tarsi džiaugiuosi, kad pagaliau ir aš turiu savo namą. Staiga persmelkia, tiesiog iššauna nuojauta, net ne nuojauta, o žinojimas, nepermaldaujamas žinojimas tolesnio vyksmo. Ir tuoj pat pats vyksmas: tarsi kažkas drioksteli – trenksmas be garso, namas staiga pašoka, ima važiuoti kalno viršūnės plokštuma, įkrenta į upę ir nuplaukia ja – mano namas, mano ramybė – visgi einu žiūrėti – gal jis dar nevisai prapuolė – taip iš lėto negrimzdamas plaukia upe mano namas – gal mano laivas.

Keista toji aiškiaregystė sapne – kažkokia dieviškai nepaprasta, kaip nušvitimas, praregėjimas, stebuklas, visiškai suvoktas pačiu jo įvykimo metu, absoliučiai sąmoningas – todėl ir likęs atmintyje prabudus – žinau, kad turėjau dar daugybę patirčių – tačiau jos išsibarstė, pranyko, nepažinios realybėje. Tik mano sielos namas amžinoje kelionėje ir nelemta jam džiaugtis ir ilsėtis ramiam prieglobstyje.
Kelionė nesibaigia – taip reikėtų suprasti. Su visu namu gyvenimo upe, svarbiausia – nenuskęsti, transformuoti namą į laivą, prisitaikyti ir atsiduoti upės tėkmei – į jūrą vandenyną.

P. paprašiau papasakoti apie pasaulį ir žmones.
P.:
– Mes buvome, kai Pasaulio dar nebuvo – dvasiomis. Kai Žemės dar nebuvo, buvo visokios kitos planetos su jų gyventojais, kurie nebuvo labai geri. Tada Dievas sukūrė Žemę ir žmones, kad jie pamokytų tuos ateivius, kaip reikia gyventi.
Tačiau žmonės ilgainiui ėmė gyventi neteisingai, ir dabar Žemė Dievui tapo per didele našta ir, jei žmonės nepasitaisys – Dievas turės sunaikinti Žemę, kad galėtų sukurti ką nors geresnio – kas būtų pavyzdžiu kitų planetų gyventojams. Tada bus pasaulio pabaiga. Jei žmonės susipras – Žemė gyvuos ir toliau.
– Taip manai iš tiesų?
– Net nežinau, ką čia prišnekėjau.


2002 08 29

P. auga. Išaugo save ir pats pajuto (gal pametė save, pamiršo, nebeturi sau laiko).
Gan liūdnai jis konstatavo, kad viskas pasikeitė, ir jis pats seniau turėjo žinojimą, jausmą, kad jis ir visi mes – tai dvasios, o žmonės, kūnai – tai kaip žaislai, su kuriais tos dvasios tarsi žaidžia. Ir jis pats kadaise turėjo savyje kambarį su trim (atrodo) knygų lentynom ir stalu ir daug svajonių visokių: kad ir turėti šuniuką, o dabar jį namiškiai įtikino, kad šuniukui bus čia blogai, kad su juo daug vargo; arba broliuką ar sesytę – šiemet jis vasarojo Rokiškyje su dviem metinukais, broliuko ir sesytės prototipais ir labai nuo jų pavargo.

Sunkus gyvenimas – ar užteks energijos ir entuziazmo, meilės?


2003 02 18

Paprašiau P. nupiešti Dievą. Jis nupiešė gyvulį su avino ragais, leidžiantį didžiulį ugnies stulpą.
Paklausiau kodėl?
Jis paaiškino, kad čia ne tas dievas, kuris sukūrė Adomą ir Ievą ir kuriam visi meldžiasi – ne iš tos legendos. Šitas – tikras, gal panašesnis į liūtą Aslaną, geras, jo švelnus kailis, o kvapas, pūstelėjus, visus sušildo. Jo ragai mėlyni. Jis visas švyti mėlynai – jo mėlyna dvasia. Paklausiau:
– O kodėl tu meldiesi kitam dievui?
P.:
– Todėl, kad mes visi krikščionys. O tam tikrajam dievui melstis nereikia“. – Aš bet ką galiu padaryti dievu: ir senelį su barzda, ir karatistą. – Gal dar nupaišyti angelų? – tai bus liūtukai su sparnais.


2003 03 05

Mokyklos užduotis: sužinoti apie saulės sistemą.
Radome knygų, tačiau pirmiausia klausiu P., ką jis pats mano apie mūsų pasaulį (t. y. saulės sistemą).
P.:
– Aš manau, kad mūsų pasaulis iš tiesų yra ne toks, kokį mes jį žinome ir įsivaizduojame dabar. T. y. seniau jis buvo didelis: kiek beeisi, niekad nesibaigtų, vis tęstųsi iki begalybės.
O saulė – irgi pasaulis, kuriame mes seniau galėjome būti, vaikščioti – šviesus pasaulis.

Toliau studijavo knygas. Skaitė, kol pavargo ir susinervino.
P.:
– Daugiau nebegaliu, neskaitysiu. Man atrodo, kad viskas buvo, yra ne visai taip.

Paskaičiau jam apie žemės sukūrimą pagal lietuviškas sakmes, kur dievas ir velnias kuria kartu.
P.:
– Čia jau panašiau, tik aš norėčiau pats sugalvoti, gal gali dabar nebeskaityti – man reikia susikaupti... – Aš visgi manau, kad Dievas su Velniu buvo draugai – abu geri – ir sukūrė pasaulį didelį, begalinį ir jame daug dievų – visokių, turinčių didelių galių. Tie dievai (kai kurie) ėmė kurti visokius daiktus ir pamiršo savo magiškąsias galias ir po truputį ir tikrąjį pasaulį, vietoj jo pasaulis pasidarė toks, kokį dabar vaizduoja ir supranta visi – rutulys-Žemė, su kitomis planetomis besisukantis apie Saulę-ugnį.
Tie dievai suviliojo Velnią savo daiktais, ir jis ėmė vadovauti jų pasauliui. Na, tai reiškia, kad pvz. jie sukuria pliušinį meškiuką ir mano, kad jis yra tik negyvas daiktas, o aš žinau tai, ką jie pamiršo – kad viskas yra gyva – ir pliušinis meškiukas taip pat.
O tikrasis Dievas turėjo pasitraukti – jam neliko vietos šiame pasaulyje – ir jis pasitraukė į Saulę ir ten gyvena. Aš žinau, kad ir žemėje yra dar likę tikrų dievų, kurie tiki, kad visi žaislai ir visa kas yra gyva ir kad nereikia raketų ir galima nukeliauti į pačią Saulę pas Dievą tik panorėjus.
O toliau, manau, kažkada Saulė plėsis ir apims visas planetas, visą pasaulį, ir jis vėl taps didelis, platus ir į jį sugrįš visi kada nors jame gyvenę žmonės, t. y. dievai, ir Velnias vėl taps geras Dievo draugas, ir jie toliau kurs pasaulį kartu su visais dievais-žmonėmis. Ir viskas, pvz. kino filmai arba kokios žmonių sukurtos istorijos ten gyvens, virtusios tikromis – t. y. geromis. Ir visiems ir viskam užteks vietos, nes pasaulis tęsis, kiek tik reikės – be galo.
– Tu iš tiesų viską žinai. Tik nepamiršk.
– Taigi mes abu ir esame tie likę dievai. Žinai, man dabar atrodo, kad aš čia būsiu ilgai, kol susikurs tas pasaulis ir gyvensiu jame amžinai.
– Iš tiesų ir man taip atrodo jau nuo tokio pat amžiaus, kaip tu, aš supratau tą patį – vadinasi, tai tiesa.

Tiesa yra meilė, gėris yra meilė.
Ir tik ji yra. Yra amžinai.

P. apie pasaulį:
– Manau, kad mūsų pasaulis (Žemė ir viskas aplink ją, ką mes žinome) yra toks mažas, kad kiti užima bilijonus kartų daugiau.
Ir į juos gali patekti akimirksniu – nereikia ilgai skristi ar važiuoti. Tik nėra žodžių apie juos papasakoti, netinka mūsų kalba. Nes tai net nėra tikroji Žemės kalba – jos tikroji kalba – minčių kalba, ne žodžių.

Geros kelionės vietoj labanakt.


2003 12 06

Po rekviem. Nebėra kitos kūrybos formos. Gamta.
Pilnatis ir debesys greiti, slenkantys, apšviesti
sudaro didesnį pilnaties ratą,
užslenka ant jos, užgula juoduma.
Pasaulio slėpinys mane. Vėl.
Mano vaikas klajoja sniege.
Baltas pasaulis skamba džiaugsmo šalčiu.
Properšoje persimato dangus
mėlynumu pilnaties rate.
Juoda rašalo dėmė slenka
plisdama tarp mėnulio ir žemės.
Gilėja savo tirštu kraupumu.
Tai tik neapšviestas dangus
po rekviem.

Tetulytė bijo mirties, nors Kristus tiek kartų sėdėjo ant jos lovos.
Lėktuvo blykčiojimas prie pilnaties veido kaip uodas. Ar nenervina tavęs, Dieve. Tu pakantus visam uodų spiečiui ir skėrių savo Budiškoje ramybėje ir meilėje žemiškajam.
Mano vaikas užaugęs brenda per sniegą. Naujų metų džiaugsmas man skaudus, kaip mirtis. Nors sąmonės tęstinumas man pažįstama sąvoka, patvirtinta kūnu, paliekant gerai suaugusius beveik nepastebimus randus ir asimetriją.

Bandom nepalikti pėdsakų.
Bandom ištrinti žymes ir perkeisti materiją. Praeitis grįžinėja mėnulio atspindžiu dabartyje.
Mano vaikas eina Saulės keliu.
Aš mažinu šešėlius. Susitapatinu su garsu. Mokausi girdėti šviesos atspindžių skambėjimą.