Neverk per daug
Kad tai pavirstų
Į šaltą rudenio lietų
Kiek vasarų
Smagių ir mylėtų
Išėjo pasiimdamos
Šviesą iš lėto
Kad ir kiek dažų
Rugsėjis išlietų
Vidurvasaris yra
Tai ko reikėtų
Ir saulės meilės
Prisilietimai užkerėtų
Šešėliai vėlyvi
Apyniai žali
Imtų vyti
Mano juodas mintis
Apie vasaros mirtį
O dabar prinokusių
Sodų svajingumas
Ir miegot
Atsiradęs ūpas
Guldo mano galvą
Ant jau pageltusio
Kupsto
Ir užmigti
Ir niekada nepabusti
Bet ir mirti
Reikia įgusti
Tik staiga
Prašalietis
Praeina
Pro mano
Kupstą iš lėto
Ir iš mano sapno
Gėlėto
Pažadina
Neturiu sau vietos
Dar diena
Tik naktis alkana
Pradings vėliai šviesa
Bei vėsa
Apdengs laukus
Ir slėnius
O dangaus
Beribius mėlius
Apvilks blausi
Mėnesiena
Man sapnai
Apie birželio
Šiltą lietutį
Nuskausmina
Žaizdas po truputį
Nurimęs nuo arbatos
Laukiu aš vasaros
Tos kuri pasikartos
Ar liks nuolatos
Kaip katinas
Ant palangės
Budi